Vėl Alpėse

Santrauka:
...
Šįkart neramią mano dūšią kelias vedė į Rytinių Alpių mažą Austrijos priekalnių miestelį Maria Alma.
Gražiai gyvena austrai. Ir tas grožis — ne tik snieguotos kalnų karūnos, žaižaruojančios Alpės su savo kriokliais, tarpekliais ir juose almančiais krištolo švarumo kalnų upeliais, o palei juos ramiai sau laipiojančiomis uolomis ir sodrią alpinių pievų žolę rupšnojančiomis žalmargėmis karvutėmis.

Daug grožio sukurta ir pačių austrų rankomis. Idealiai sutvarkyti pasėlių laukai, tiesiog nuskustos įkalnių pievos, įvairiaspalvėmis gėlėmis išpuošti namų fasadai, Mocarto ir Štrauso muzikinių tradicijų tąsa... O kur dar visa kalnų turizmo industrija... Viskas taip, kaip ir prieš 40 metų. Teko lankytis Austrijoje 1974 metais. Įsivaizduokite, kaip visa tai atrodė iškėlus koją iš suspaustos brežnevinės imperijos... Tik prisimenu, kad, parskridę į Leningradą (tada taip Peterburgas vadinosi), vieną geriausių šio miesto viešbučių išvadinome kazarmomis, ir kiekvienas paslapčia verkėm...

Dabar Austrija dar gražesnė. Mažų miestelių grožis! Vaikštai tarsi viduramžių epochoje: miniatiūrinės gatvelės, ideali tvarka, nedideli dviaukščiai nameliai ir prie kiekvieno sodrumu ir spalvų varsa kupančios gėlės — raudonos, geltonos, mėlynos. Esu nelabai drausminga turistė: kiekviename mieste, miestelyje stengiuosi pabėgti nuo grupės ir viena grožėtis vaizdais, jausti atmosferą, pamatyti, pajusti tai, ko kolektyviai ir nepamatytum. Mėgstu užbėgti su fotoaparatu ir į mažų miestelių kapinaites. Austrų kapinaitės labai mažos, įkurtos prie pat bažnytėlių šventoriuje — dėl žemės brangumo ir stokos jie nebeturi galimybių laidoti be kremavimo. Pastebėjau, kad kapinės daug puošnesnės už jų artimiausių turtingųjų kaimynų šveicarų. Antkapiai — tikri meno kūriniai iš pilkojo akmens ir metalo. Gėlių labai daug ir, kas labai keista, mūsų Maria Alma miestelio kapinaitėse šiltą ir vėlų sekmadienio vakarą, už šventoriaus sienos vykstant smagiam austriškos muzikos koncertui, sutikome bent kelis vietinius austrus... su laistytuvais rankose. Taigi anekdotas, kad tik lietuvės moterys budi su laistytuvais kapinėse, pasirodo, nebetenka prasmės.

Vykdama į Rytines Alpes turėjau dvi svajones: dar kartą pervažiuoti Didžiuoju Alpių keliu ir pamatyti Halštatą. Vienas vaizdingiausių pasaulio kelių — Alpių arba Grossglocknerio kelias — juosiantis aukščiausias Austrijos viršūnes, taip pat ir pačią aukščiausią Grostgloknerį (3 798 m), yra vienas įspūdingiausių pasaulyje 48 kilometrų ilgio kelias, nutiestas prieš 65 metus. Juo galima važiuoti tik nuo gegužės 1 dienos iki spalio mėnesio. Kitais mėnesiais dėl kritulių būna uždarytas. Serpantinai serpantinai… Tai tarsi 36 posūkių kelionė serpantinu į Antarktidą pro bedugnes, pievas, miškus, ganyklas, uolas į 2500 m aukštį. O šalia jų — keturkojės alpinistės žalmargės ir storauodegiai mūsų šeško broliai švilpikai.

Prieš akis iškyla saulėje žiburiuojanti snieguota Grossglockner kalno viršūnė. Kiek akys užmato — Kalnai. Didingi ir tviskantys saulėje. Jų didybė priverčia žmogų iš naujo stabtelti ir aiktelti, pasijusti tokiu mažučiu, kad nutolsta visa tavo kasdienybės būtis, kurią taip sureikšmini… Gal todėl iš kalnų ir grįžti sustiprėjęs ne tik kūnu, bet ir dvasia, atitolęs nuo žemiškų nepabaigiamų rūpesčių, neišsprendžiamų problemų… Sakykit, ką norit — ne nuo maudynių terminiuose baseinuose ir kalnų kurorto oro žmogus pasijunti kitoks — akistata su Gamtos didybe priverčia kaskart naujai apmąstyti savo vietą po saule…
Karilė

2013-09-16 13:47:32

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Algimantas

Sukurta: 2013-09-17 16:01:54

Pritariu ,,kaip lietus" ir ,,Klajūnei"...
Trokšte trokštu tęsinio...

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2013-09-16 23:25:02

Tikrai taip vadinasi, pardon, supainiojau šiek tiek :)

Vartotojas (-a): klajūnė

Sukurta: 2013-09-16 22:33:55

Beje, tas žurnalas tai vadinasi "Kelionės ir pramogos" ir tas vaizdingas kelionės aprašymas tikrai jam tiktų. Skaitau ir tarsi pati viską matau. Puiku.

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2013-09-16 20:14:09

Taip, kaip komentuoja Pakeleivis, aš tikrai nesugebėčiau. Paradoksas, bet pats esu publicistas (jei taip galima vadinti daugumą mano straipsnių gamtos tematika), tai - mano darbas, tačiau turiu kalbos korektorę, kuri šiuo atveju ir yra mano Pakeleivis ;) . Na, taip, reikėtų suvienodinti vietovardžius ir pasdirinkti vieną iš dviejų variantų, paprastai tikrasis nesulietuvintas rašomas italiku, bet tai tikrai nėra būtina, tiesiog dauguma leidinių naudoja tokią formą. Dėl tų kazarmų... Lietuvių kalbos komisija tą žodį vartoti nerekomenduoja kaip svetimybę, tačiau LKDŽ jis yra (tiesa, nežinau kaip ten paskutiniame leidinyje), yra ir Tarptautinių žodžių žodyne (ne internetinėje versijoje, tad galbūt pasenęs žodžio vertinimas). Panašiai yra ir su dūšia. Tačiau toks rašymas man (asmeniškai) daug priimtinesnis, nes ir pats dažnai nevengiu šnekamosios kalbos rašiniuose, „lipdau“ daug kabučių, dėl ko neretai gaunu velnių nuo kalbos redaktorės. Visgi pastebėjau (ir tai rodo mano darbinė praktika), jog būtent toks pasakojimas ir yra patrauklesnis skaitytojui, nes jis tampa labiau betarpiškas, artimesnis, susidaro įspūdis, kad mudu sėdim prie stalo (na, nesakau, kad prie taurelės :) ) ir Jūs pasakojat savo įspūdžius. Jei tokiu stiliumi rašytų mano žurnale autoriai, jaučiu, kad žurnalo perkamumas pakiltų bent 30 proc. Puikus dėstymas, ne sausas, ir visa informacija (matosi, kad autorė ne vaikščiojo tik spoksodama į kalnus, bet ir domėjosi daugeliu dalykų, net švilpikais, nes vargu ar daug moterų pasakytų, jog jie giminingi šeškams :) ) meistriškai perpinta su jos emocijomis. Tai ir yra tikroji publicistika - komunikatyvinių ir ekspresyvinių funkcijų darna (kalbu moksliniais terminais). Netgi tas savotiškas nukrypimas į sovietinį Peterburgą čia labai vietoje (subjektyvi nuomonė), tai suteikia savotiško šarmo, galbūt truputį ironijos. Būčiau žurnalo „Kelionės ir poilsis“ redaktorius, mielai atspausdinčiau tokį straipsnelį, juolab, kad turite ir kelionės nuotraukų iliustracijoms.

Vartotojas (-a): miaumiau

Sukurta: 2013-09-16 18:26:38

žalmargė dažnai ji ir būna karvutė...
vaizdžiai...

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2013-09-16 18:03:42

Norėčiau ten.
Šioje nuostabioje kelionėje, kur daug įspūdžių ir daugtaškių, „dūšia“ visai tinka. Šiaip svetimybė „dūšia“ bendrinėje kalboje nevartotina (nors šnekamojoje kalboje frazeologizmų su ja apstu).
Adaptuota forma – Grosglokneris (kalnas Austrijoje) (žr. Pasaulio vietovardžiai. Europa, Vilnius, 2006, 150 p.).
Tekste reikia suvienodinti visų vietovardžių rašymą (arba gramatinti, arba adaptuoti).

laukai, pievos, fasadai, Mocarto ir Štrauso muzikinių tradicijų tąsa... > ne visai vienareikšmiai dėmenys (stilius)
kazarmomis > „kazarmomis“ (svetimybė, todėl, spalvingumo dėlei pavartojus, reikia kabučių)
Alpių arba Grossglocknerio kelias > jei tai vienas, prieš arba kablelis
kelias — juosiantis > kelias, juosiantis