Unt kalną

Saulą tykiai varvēs ažeran,
Plauks par atmintį vālundās vėsiās,
Kai šitam vakari dideliam
Tu  privargis unt kalną sēdėsi.

Ir tylėsi, kaip tylia vanduo,
Tiktai aižēs viduj žodžių šūkēs,
Nebebus kam švēsās atiduoť,
Tik šešėlią sala atitrūkus

Vis rēdēs paskiau saulį gilyn
Ir šaltyn, nebeglostis net vėjas,
Tik gyvenimas graušis širdin,
Kaip vaikystēs sula sukrešėjus,

Kaip rugiai, neparējį namą,
Duonās kvapui unt lūpų šaltėjunt,
Teip unt kalną ligi sutemās
Sėdi senas, dulkėtas rugsėjis.
Juozapava

2013-08-28 18:45:13

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Karilė

Sukurta: 2013-08-29 19:26:33

Skaitai ir jauku, gera.

Vartotojas (-a): Eiliuotoja

Sukurta: 2013-08-29 08:56:39

Suprantama, artima tarmė. Puikus darbas. Daug mielų prisiminimų nuriedėjo, sėdint unt didelio kalno...

Vartotojas (-a): antanas vėjyje

Sukurta: 2013-08-28 22:04:52

labai liuks

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2013-08-28 21:23:54

Gyvas ir sodrus visoms juslėms tekstas. Žaviuosi Jūsų kūryba.

Vartotojas (-a): Virgutė

Sukurta: 2013-08-28 20:49:09

Pajutau rugsėjį

Vartotojas (-a): Vaja

Sukurta: 2013-08-28 20:44:44

Stiprus, tarmė dar labiau sustiprina emociją.

Vartotojas (-a): klajūnė

Sukurta: 2013-08-28 19:19:04

Kažkuo palietė širdį...