1. Intro

Nusijuokia žaismingai arfos lūpos,
garsai slėpynių žaidžia bėgdami
lengvais, mažais, trapiais žingsniukais,
tai priartėdami, tai vėl nutoldami.

Kada pravirksta senas smuikas
neši jo raudą giliai širdy,
tačiau ne širdgėlai jisai sukurtas
ramiai banguoja saulėtam šypsny.

Prasiveria galingos gelmės
ir lyg lava išsiveržia srauni.
Taip kreipiasi orusis kontrabosas,
jo žodžiuos slypi stichija didi.

Lyg vėjas skrieja garsas pučiamųjų —
tai jis ramus, tai staugia lyg žvėris
juo lekia vis tolyn maža žuvėdra —
štai dar akimirka — ir ją audra praris.

Žaibai ir griausmas — duoklė mušamųjų
sudūžta ir pažyra lyg lietus.
Jie skelbia galią siaučiančio perkūno
tai švinta, tai aptemsta vis dangus.

2. Jūra

Lengvais, trapiais žingsniukais, tyliai tyliai
mažytės bangos išdykauja krantuose
pribėga greitai, pabučiuoja smėlį
ir juokdamosi dingsta gelmėse.
Ramiai ir švelniai šypsos jūra
pravirksta kartais lyg... tačiau vis tiek rami.
Banguoja ir giliai alsuoja. Kartais atsidūsta
primerkusi nuo saulės mėlynas akis.
Tačiau nerimsta tamsios gelmės
ištrykšta, tarsi ašara sūri
ir vis greityn, tolyn iš miego veržias
stichijos šios niekam nesulaikyt.
Pasiutęs vėjas gena bangą, kitą
prarydamas žuvėdrą, sutiktą kely
ir jūra spjaudosi purslais, kai kyla ginčas
įniršus jūržoles į krantą neša vis.
Žaibais dangus supykęs svaidos
griausmais lyg prakeiksmais palydi jis,
kai prasivėrusios jo žodį stveria gelmės,
nunešdamos jį kuo gilyn.
Pravirksta gintarais audringa jūra
sudūžta bangos vėl pažirdamos purslais
ir nusileidžia jai dangus, ir vėl paklūsta,
ją apibėręs savo bučiniais.
Mažytės bangos tyliai tyliai
kikens ir plaus pakrantę gintarais
lengvais, mažais žingsniukais glostys smėlį
slėpynių žais ir bėgs tolyn krantais.