Laiko muzika plūsta saulėlydžiu,
prisiglaudžia pro plyšį paglostyt
amžinybė ilgais spinduliais,
spalvų žaismo lankai pakraščiais
vilioja aukštyn lyg Sirėnų giesmė,
mirksi dugnas espresso puodely,
kad šviesa daugumos neturės.
Saulė slepias į karančius debesis,
dangaus veidas — raudona pašvaistė,
gervių klyksmas įsmeigia į paširdžius,
dabartis — tik akimirksnio dvelksmas,
ji pakyla kaip aukuro dūmas —
scenografija filmo finalui,
kai naktis atkeliauja prieš vakarą
ir už durų vos dvidešimt žingsnių,
paskutinis užgęsta žibintas.