Rugsėjis tave parodė man
Visai be jėgų ir purviną.
Bijojau, kad tai ilgam,
Vijau viską vis skubindama.

Dar likimu tikėjau, tavimi,
Buvau kantri ir geraširdė,
Kol tu vien klioveis mirtimi,
Abejonės mane viltyse mirkdė.

Dabar su ašarom džiaugiuos
Nuo laimės pagaliau ištrūkus.
Susitinkam mudu tik sapnuos,
Bet ir ten esu šiek tiek apsnūdus.

Gal gailėsiuosi, gal ne,
Purve vėl viskas liks.
Nelauksi manęs šiam kelyje,
Be manęs tau rudens lapai kris.