Išaugti jausmai

Jau išaugau seniai tavo šypsnį ir savo švelnumą,
Per giliai gal šiek tiek užsivėrė šviesa ir nutrūko,
Žvilgsnio linija kirto žaibais per ištroškusį kūną,
Per vidurnakčio gelmę, dugne kilo juodbruvas rūkas.

Ten žydėjo lelijos, į potvynio veidą įšalusios,
Ir čiulbėjo lietus, į tave ir mane nebegrįšiantis,
Kol eisim akli, lyg netyčia pametę likimą ir kelią,
Žingsnius sumelavę dievams, kad daugiau nebekrikštytų.

Kad sudegtų tyla ir pusiaunakčio žvėrys nepurtytų
Mūsų žvilgsnių tylos į pirmykščių gyvenimų nuopuolius,
Skilo žaibo dangus, taip šakojos delnai, metė burtą
Išakijus naktis, kiek nemeilei užtenka žinoti.

Kiek tereikia šviesos, kad sutemtų ir pildytųs akys,
Nužydėtų baltai skubūs žodžiai į plintančią tylą.
Nužaibavusių kryžkelių žiotys atstumuose degė
Be krypties į save ir be vieno vienintelio — myliu...
Juozapava

2013-06-28 09:20:06

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Užuovėja

Sukurta: 2013-07-03 18:46:15

Buvau praleidusi,- nuostabus darbas.

Vartotojas (-a): Eiliuotoja

Sukurta: 2013-06-28 20:59:57

Meistriškai, puikiai.

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2013-06-28 20:16:19

Toks, kurį norisi skaityti dar ir dar

Vartotojas (-a): Virgutė

Sukurta: 2013-06-28 12:28:11

Mielas

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2013-06-28 11:25:23

Labai

Vartotojas (-a): bitėžolė

Sukurta: 2013-06-28 09:48:24

Sodri kalba, pritvinkusi gyvenimo išminties ir patirties, alsuojanti literatūrine branda.

Vartotojas (-a): Laima-L@

Sukurta: 2013-06-28 09:45:05

Giliai tie žodžiai skverbiasi... ir palieka pėdsakus...