Apie žemišką meilę

Tik trys metai ir keistas artumas –
Lyg tave pažinočiau seniai.
Smilksta laužas ir plaikstosi dūmai –
Išsakyti visi sakiniai.

Tik Tas žodis, kurį tau kartoju,
Prie kurio tu galbūt pripratai,
Žarija dar žėruoja prie kojų.
Ar įpūsti labiau ją bandai?

Pasakyk, ką norėjau išgirsti
Ir vėl veidus nudegins ugnis.
Bet tu veidą užsidengi pirštais
Ir tari, kad atšliaužus angis

Gundė dovaną Dievo nuskinti –
Savo kūną kitam atiduot.
Tad supraski teisingai tu mintį –
Mūsų žodžiai – išgertas vanduo.

Net Tas žodis – bereikšmis, bevalis
Tavo gomuriu greitai nuslys
Ir vėl liks kreivas dulkinas kelias
Į skirtingas pasaulio dalis...
..........................................................

Tik trys metai ir keistas artumas.
Netiesa – neužgeso ugnis!
Danguje sėdi angelas dūmuos
Ir į Žemę mums mėto angis.
kaip lietus

2013-06-19 00:03:07

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Liepa

Sukurta: 2013-06-20 00:50:59

Geras eilėraštis, man patiko.

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2013-06-19 23:34:13

Jis iš tiesų asmeniškas. Vlabur yra teisus (seno vilko neapgausi ;) ). Čia tie trys metai ne šiaip sau.

Vartotojas (-a): Vlabur

Sukurta: 2013-06-19 22:53:34

O paskutiosios eilutės apsprendė neblogą pavadinimą.
Eilius geras, tik bijau, kad pradžioje toks asmeniškas.

Ar galiu pailiustruoti, kaip pagerinta eiliavimo technika gali „įkirpti“ kūrinio jausmui?
Bandau. II strofa, geriname III eilutės rimą (su „kARtOJU"): prie kojų -> tARp kOJŲ ;-)

Vartotojas (-a): Užuovėja

Sukurta: 2013-06-19 11:26:59

Toks neblogas sakyčiau. Yra mintis, emocija, tačiau kiek gal formą pakeisčiau, gal kitaip suskambėtų. Būtų kažkoks savitesnis. Sėkmės autorei.