(Sakmė)

Ne, tai ne ežeras miškuos paskendęs,
Tai žalias miestas, kilęs iš legendos.

I

Iš ežero gelmės,
Iš samanotos girios,
Iš amžių glūdumos
Į saulę kilo
Plotelis Lietuvos,
Kaip užpelkėjęs raistas,
Rudos rudos spalvos
Ir kvapas keistas.
Nebus iš jo naudos,
Netiks nei arti, sėti,
Paliks vilkam bėgiot,
Kiškiams straksėti.
Gera tamsi žemelė,
Tačiau šlapia kaip šlynas,
Et, ką ir benorėti —
Paniurėlis durpynas.

Beveik prieš šimtą metų
Į nuošalius kraštus
Atvyko vokietaitis
Labai jau apsukrus.
Lazda pabadė pelkę,
O toji skradžiai lenda.
Laimingas prisimerkė,
Barzdą paglostė delnu.
Ir kaip linksmam nebūt,
Ir kaipgi nesidžiaugti,
Jei viskas šitaip „gut“,
Čia juk durpelė, auksas.

Hansas ilgai netruko —
Ėmės didžių darbų:
Nutiesė siauruką
Link Nemuno krantų,
Privežė mašinų,
Pasamdė kaimiečius,
Kad mestų sunkią durpę
Mašinai į nasrus.
„Bagaras“ puškėjo
Juodą dūmą spjaudė,
Aplink miškai dundėjo,
Durpynas ūžė, gaudė.
Vežimais, vagonėliais,
Vėliau laivu, upe
Į svečią prūsų žemę
Dienomis ir nakčia
Keliavo brangus turtas —
Šio krašto pelkių durpė.

(Bus daugiau)