Nors nemačiau, tačiau tikėjau
viskuo, kuo buvo galima tikėt.
Anksčiau jo nejaučiau, tačiau ilgėjaus
jausmo, mokančio širdim regėt.

Ratu vis grįžtančių minčių
apie kažką be galo svarbų.
Gyvenimo, pripildyto vilčių,
kuriam nereikia vartų sargo.

Žinojimo, kad moku dar tikėt
kažkuo, ne man vienai tikru.
Žadėjimo pasauliui viską iškentėt
ir vėl gyvent nauju laiku.

Gal pernelyg aklai ieškojau
nežinomų, tačiau brangių dienų,
Nes niekada nepagalvojau –
galbūt jau visa tai turiu...