Vasaros naktį

Šešėliai sienom ramstosi iš lėto,
          Dangus sumišęs jau užmerkia dieną.
Žiū, moteris, prigludusi ant liepto,
          Vandenyje bučiuoja mėnesieną.

Tokia tyla, tokia rimtis ant kranto,
          Jos palaidi plaukai įvėlė vėsą,
Lelijos ant delnų sūpuojas, krenta,
          Tas jų kvapnumas naktyje neblėsta.

Drėgni drugeliai straksi pirštais, maudos,
          Kol posūkiuos šiltų delnų paklysta.
Ir vis meluoja, kad mylėt neskauda,
          Ir taip lig ryto, kol aušra pražysta.

O ši, per pusę bučinio nuraudus,
          Mėnulio išsūpuota, išdabinta,
Gražu žiūrėt, kaip dailiai jiedu glaustos, —
          Iš miego bunda paukščiai. Švinta!
Užuovėja

2013-05-31 17:19:02

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Goda

Sukurta: 2013-06-01 11:08:07

Grožis ir harmonija, nuostabūs vaizdiniai, jausmo natūralumas tarp eilučių, gera skaityti.
Ačiū.

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2013-05-31 22:43:39

jau pasiilgau Jūsų puikių eilių...Dėkoju

Vartotojas (-a): Eiliuotoja

Sukurta: 2013-05-31 21:42:43

Miela skaityti tokią lyriką.

Vartotojas (-a): bitėžolė

Sukurta: 2013-05-31 17:51:23

Lyrikos perlas.

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2013-05-31 17:38:56

Labai švelniais potėpiais sudėstytas vaizdas, geras gamtos ir emocijos lydinys.