Lietaus artumas stiklo krešuly,
Vaikystės dievas užtvenkė ėriuko pėdą,
Ir troškuliu rasodamas geri
Bespalvį dugno šaltį, kol nusėda
Po gomurio brasta, kiek nematai,
Kiek buvo, kiek nebuvo, krinta svoris
Į atmintį kaip rudenio skliautai,
Meluoja datos sniego kalendoriuos.
Ir skauda žodžiuos užspausta naktis,
Kamputy lūpų blaškos birios raidės,
Ėriuko šiurkščią aimaną lieti,
Alsuoji žingsniais, pamestais pareiti,
Kur serga atmintim, ten po slenksčiu,
Išdžiūvęs kraujas dobilo ir bitės.
...kasnakt į tamsą medumi verpiu
Kuodelį vilnų išaugtų, kad nesulytų...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-06-07 02:19:09
Nepakartojama. Galima kiekvieną eilutę užsirašyti, nes tai yra pavyzdys, kaip kurti eiles.
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-05-17 22:41:04
Kiek visko daug: ir matomo, ir jaučiamo...
Puikiai!
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2013-05-17 14:15:59
Nepaprasti žodžiai.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2013-05-17 14:00:37
tiesiog fantastiškai
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2013-05-17 12:08:06
Be galo gražiai, išjaustas.
Anonimas
Sukurta: 2013-05-17 11:06:08
Kiekviena eilutė — įstabi ir kertanti...