Gaivi, srauni upelė rangos
Tamsia, gūdžia girios tankme.
Čia vilkė guolį įsirengus
Pakrantės ąžuolo drevėje

Kūdikis žmogaus mažytis
Piktos vilkės nasruose.
Radvės sudegė mamytė
Pikto laužo liepsnose.

Kas sušildys kūną mažą,
Kas mažytę pamaitins?
Kas atstos jai švelnią mamą,
Kad mažylę užaugins?

Pasmerkę dievai ir žmonės
Žūti pikto laužo liepsnoje.
Iš mirties nagų ją gelbsti
Žalių girių geroji dvasia.

Pieną vilkės šiltą čiulpia,
Guolyje, drevėje saugu,
Sūrią ašarą nubraukia
Jai vilkė liežuviu šiurkščiu.

Jaučias Radvė guoly vilkės
Lyg glėby savos mamos.
Atminty dar laužas smilko,
Netektis dar ilgai kamuos.

Rūpestinga girių deivė
Našlaitės skriausti čia neleis.
Išdykėlė dalužė Laimė
Saulėtų dienų nepagailės.

Dienos naktyje ištirpsta.
Išblėsta saulėje žvaigždė.
Pavasariai žiedais pravirksta,
Išbąla snaigėmis žiema.

Ir bėga, ir skuba laikas
Lyg upelės guvi versmė.
Rudenys prisirpsta vaisiais,
Vasaros lakštingalų giesme.

Girios stygomis nuskriejęs,
Vėjas užmigdo lopšine.
Į debesį mėnuo įkopęs,
Išpuošia guolį sidabru.

Upelis pasakaitę seka,
Nuo vėtrų gina drevė saugi.
Paukšteliai uogas neša,
Mažylė tapo mergina.

Guvų upeliūkštį  žmonės
Vadina Vilkmergės vardu:
Nekyla niekam abejonė
Įvykusiu girios stebuklu.

*
Ant kalvų laužai pavojaus,
Juodi debesys nuo Vakarų.
Žemę trypia priešų kojos,
Plienu. ugnimi ir krauju.

Nelaimę didžią pranašauja
Pelėda šiurpulingu balsu.
Atslenka baisioji Karė
Mirties siaubingu kardu.

Liepsnoja trobos ir girios,
Virsta pakirsti ąžuolai,
Kaunas vyras prieš vyrą
Alka paplūdus kraujais.

Senka jėgos, Perkūnas tyli.
Nejaugi šventa ugnis užges?
Alkantas — šventavietės krivis
Gelbės ją ir su savim išneš.

Puola į sraunią upės tėkmę,
Rankoj iškelta šventa ugnis.
Ar lems jam Laimė sėkmę,
Ar nepabūgs baili širdis?

Staiga nuo stataus upės kranto
Į tėkmę krenta mergina,
Ji išgelbėti krivį bando,
Grumiasi su srove stipria.

Bet upės sūkurys galingas
Įtraukė į gilumą abu,
Šventa ugnis sustingo
Nuo šaltų vandens bučinių.

Vėjas, į medį įsiropštęs,
Nurimo guoly tarp šakų.
Dangaus keršto pabūgo žmonės,
Spruko girion slaptu taku.

O girioje vilkė staugė,
Raudojo žmogaus balsu.
Girios dukrą dievai baudė,
Kad kitiems būtų grasu.