Vilkmergė (1)

Ten, kur Šventa upė šnara
Vilnimi su žaliais krantais.
Aukštas, senas kalnas seka
Sakmę vakarais tyliais.

Seniai užgeso alkoje
Kurstoma sentėvių ugnis.
Slėnyje vėlės klaidžioja
Skaudi šio kalno atmintis.

Alkantas — jaunas krivis
Tarė priesaiką dievams.
Jo skirtis tarnaut kol gyvas,
Moters atsispirt teks kerams.

Almilė — ugnies tarnaitė,
Dangaus žydrumo akimis,
Eisena lyg vėjy skraistė,
Sunkiomis aukso kasomis.

Lyg lakštutės skamba balsas.
Kas jai gali atsispirt?
Alkantas iš meilės alpsta,
Iš krūtinės veržiasi širdis.

Dega lūpos, vyšnios sirpios,
Akys — vilioklė sietuva.
Uždraustos jiems naktys svaigios,
Uždrausta meilė ir aistra.

Danguje Perkūnas trankos:
Jei mylėsi — degsi lauže,
Negausi vaidilutės rankos,
Ji tarnauti dievams skirta.

Kas jaunystei priesaikos,
Jei svaigina bučiniai!
Nebaisios laužo liepsnos,
Nebaisūs ir pikti dievai.

Įsčiose pražydo meilė,
Sirpsta vaisius jos saldus.
Kas bus su tavim, Almile,
Dievų pyktis bus rūstus.

*
Raiba gegužėlė Laima
Nedaug metų iškukavo,
Balta gulbelė Laimė
Lengvos dalios nepranašavo.

Kai aukso spinduliai sušvito,
O rasos šaltos vilgė žemę,
Pasaulį gražųjį išvydo
Maža dukrelė Radvė.

Pasmerkė dievai Almilę
Ant aukšto laužo degti,
Kad žemės žmogų ji pamilo,
Tikėjo laimę žemėj rasti.

Krivis Alkantas išbalęs
Atsižadėjo meilės savo,
Pykčio dievų išsigandęs,
Jis vargšę Almilę apgavo.

O, koks sunkus šis kelias!
Ant rankų mažoji Radvė.
O už pušyno saulė kelias,
Ir vėlei krinta rasos gailios.

Lyg baltas meilės debesėlis
Aukštai, viršūnėje laužo.
O Krivis deglą jau  iškėlė,
O, koks skausmas širdį gniaužo.

Staiga iš girios glūdumos
Išbėga didžiulė vilkė,
Nuo pikto laužo aukštumos
Radvę nusineša pilkė.

Tik tada dangus pratrūko,
Žaibais, griausmais galybę rodė.
Alkantas ant kelių susmuko,
Prie lūpų pelenus priglaudęs.

O girioj kraupiai staugė vilkė,
Tarsi žmogaus balsu dejavo,
Kad nugalėtų meilė mirtį,
Sudegt ant laužo reikia savo.

Dangus nurimo, nurimo liepsnos,
Baisusis laužas jau išblėso.
Rytui brėkštant, pražydo ievos
Lyg ašarom baltais žiedais pravirko.
Ražas

2013-03-12 12:47:59

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Pelėda

Sukurta: 2013-03-12 16:37:46

Labas.
Perpasakota.
Deja, patingėjai išdejuoti, pervirti savyje šį pasakojimą.
Neskubėk! Padejuok!
Laiko mums dar daug.
Laukiu, kada sugrįši prie kleboniškos. Man vienam už du lyg per daug, bet stengiuosi...
Būk drūtas! Visados!