Meilės adatas renka iš kūno
Švelnios rankos, pavargus širdis.
Griaudė rudenio dangūs perkūnais,
Rinkos ašaros... Šiandien vėl lis...
Sugrįžau į gimtinę. Už durų
Palikau aš kelionių takus.
Liūdnos vienišos sienos man buria –
Nebebus jau kaip buvo, nebus.
Ir velnioniškai graudžiai suspaudžia
Man giliai, taip giliai viduriuos –
Balti žiedlapiai skauduliu baudžia,
Sienos ilgesį man atkartos.
Patamsėja dangus, nubanguoja
Vėjo šuoras toks šaltas, niūrus.
Mano metų jau nieks neskaičiuoja –
Pasitiko akmuo ir dangus.
spika
2013-02-26 12:05:23
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-02-26 19:27:48
Toks pajaučiamas ilgesys... išgyventas...
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2013-02-26 15:28:48
Skausmingas išgyvenimas...
Anonimas
Sukurta: 2013-02-26 13:35:52
Neprastai, mano nuomone, pavykę pirmieji du posmeliai. Toliau daug prasčiau.
Vartotojas (-a): juodvarnis
Sukurta: 2013-02-26 12:50:12
Čia jau viskas pasakyta
Vartotojas (-a): Laimužė
Sukurta: 2013-02-26 12:22:56
ir man "viduriuos" turputį užkliuvo:) bet pats kūrinukas stipus, jautrus, išgyventas.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2013-02-26 12:11:27
Puikus, elegiškas, skambantis kaip muzika.