Pavargai. Taip pavargsta nukritusi snaigė –
Prie pusnies prisiglaudžia ji tyliai,
Susilieja, pranyksta baltam laukime.
Šiąnakt pusto. Toks vėjas pakilo,
Kad krenti daug ilgiau ir sukiesi apsvaigus –
Dar šiąnakt... Ryt pavasaris mūsų kieme.
Ištirpai. Taip ištirpsta nukritusi snaigė
Vieną kartą žiema nusivylus –
Ant įkaitusių bundančios žemės delnų
Pasilieka lašu... Vis dar myli.
Nes nukristi bent kartą, kai niekas nelaiko,
Reiškia likti savim, šaukti: „Aš gyvenu!“
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liepsnelė
Sukurta: 2013-02-20 20:15:41
Gražus tas prisilietimas, ir tas myliu....
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2013-02-20 16:27:42
Reikia gyventi, kol gyvenasi... ji pati nešaukta ateis...
Nuskambėjo taip ramiai, šviesiai, įtikinamai, nors ir kritimas
Vartotojas (-a): Laimužė
Sukurta: 2013-02-20 13:55:58
Toks pokalbis, kuris kaitosi tarsi pasaka be galo vėl ir vėl....
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2013-02-20 10:14:52
Gyvenimo pūgos...
Vartotojas (-a): Teta_Santa
Sukurta: 2013-02-20 09:21:59
Nes nukristi bent kartą, kai niekas nelaiko,
Reiškia likti savim, šaukti: „Aš gyvenu!“
tiesiai į širdį
Vartotojas (-a): PelėdaitėS
Sukurta: 2013-02-20 08:14:55
Skaityčiau ir skaityčiau.
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-02-20 07:57:19
... kažkas kitokio... mąslus, lėtas snaigės sukimasis — iki galo išpildyta mintis.
Puikiai!
:)