Juk meni – kalnuose (gal dangus kad arčiau?)
Žodžiai krito rūke: „Jei tave aš turėčiau...“
Tavo meilė – liga... Ir suglumus svarsčiau –
Užsikrėtus tavim, ar pasveikti galėčiau?
Išdrįsau pasakyt: „Susirgai... lengvai sveik.“
Vėjas verkė braidydamas kalno viršūnėj...
...............................................................
O dabar paprašyčiau: „Į sapną ateik“ –
Pusnimis praeities pabraidyti panūdau.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): juodvarnis
Sukurta: 2013-02-20 17:42:05
Malonus ausei,o kad galėtumėm ir ne sapne prie daug ko vėl prisiliesti
Vartotojas (-a): PelėdaitėS
Sukurta: 2013-02-20 08:00:47
Kaip gerai, kad pasilieka kas gražu, o pasimiršta negandos.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2013-02-19 23:27:01
kai turim nevertinam...kaip metai keičia pažiūrį... toks tikras, gyvas kalbėjimas
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2013-02-19 22:44:54
...taip ilgesingai ir puikiai...nuplaukė nuvilnijo...bet išliko...
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-02-19 19:27:24
Ak, tas ilgesys...
Puikiai Jūs jį įvardijote..
:)
Vartotojas (-a): Liepsnelė
Sukurta: 2013-02-19 18:01:12
/Tavo meilė – liga... Ir suglumus svarsčiau –
Užsikrėtus tavim, ar pasveikti galėčiau?/
neturiu ką pridurti, kiekvienas žodelis toks tikras, toks gyvas....
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2013-02-19 16:58:12
Ilgesys, parsineštas į slėnį.