Nudžiūsta ašara ir vėl atleidžiu.
Gyvenk, tau dievo duota.
Aš ne teisėjas fariziejui teisti,
Atėjusiam iš priešingo sau kranto.
Nematančiam kaip šviesos kyla
Ties horizonto lūžiu saulei tekant.
Tik žvilgsnis į save, į juodą vidų,
Nors kokią bjaurastį atrasti,
Apspjaut, pažemint ir įmint į purvą,
Kad savas nimbas šviestų.
Tos pačios akys juokiasi ir verkia
Tos pačios lūpos keikia ir dainuoja.
Tik sielos nebėra ko sverti —
Sudžiūvusios slyvos didumo.
Jei palengvės, išspjauk tulžies kartumą.
Atleisiu vėl, ištiesiu ranką.
Žinau, perpus sulūžus,
Sunku suvokti savo laikinumą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-02-04 18:21:25
Atleidus – palengvėja...
Geras eil.
Vartotojas (-a): Jazminas
Sukurta: 2013-02-03 21:42:25
Pilna užkabinanti pirmoji eilutė
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-02-03 19:05:06
Sustojau pasvarstymui, kaip ir Autorius... Verta atleisti...
... tik rašyčiau „keikia“...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-02-03 18:01:28
Tikrai daug minčių kyla...
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2013-02-03 16:29:08
Atleisk ir bus atleista.
,,Atleisiu vėl, ištiesiu ranką,,..-.tik gero žmogaus mintis
Anonimas
Sukurta: 2013-02-03 16:18:19
Labai jausmingai parašyta.