Kai skauda pareiti

Vis dar pusto paukščius, delno upėse ledas,
Keliuose ima augti laukimas, vienutėse
Budim kantriai, kol skyla, kol skauda ir dega
Šis pasaulis, kuriam vien bėgimas su kliūtimis

Vien žinojimas to, ką tik nujaučia sniegas,
Ką įkvėpti sunku, ošia praviros burnos,
Skruzdės baltos minties kapiliarais nubėga,
Ir įšąla vienatvė, lig kaulų išpurto

Visą geliantį laiką ir pildosi akys,
Veidrodiniam lange aušta motinos veidas,
Paukščiai sulesa mus, prie užšalusio kapo
Skyla potvynių upės ir skauda pareiti.
Juozapava

2013-02-03 13:25:06

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Užuovėja

Sukurta: 2013-02-17 14:02:46

Nuostabu, į mėgstamuosius.

Vartotojas (-a): Paveisninkas

Sukurta: 2013-02-05 13:41:34

rimtas eilius skatina mąstyti.Labai gražios vietos apie skruzdes ir paukščius.Nejučiom susimąstai ir galvoji, kai perskaitai-paukščiai sulesa mus.Taip gilu.

Vartotojas (-a): Liepa

Sukurta: 2013-02-03 20:11:23

Ledinis eilėraštis, kupinas užšalusio skausmo...

Vartotojas (-a): Laima-L@

Sukurta: 2013-02-03 18:47:37

Nubėgo ir man tos baltos skruzdės...
Labai gilus pajautimas.
Puikus darbas!

Vartotojas (-a): Žalvarnė

Sukurta: 2013-02-03 18:28:18

Trūksta žodžių...Taaip — paskutinis posmas...

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2013-02-03 17:52:36

Super. O paskutinis posmas...

Anonimas

Sukurta: 2013-02-03 16:22:30

Gražu

Vartotojas (-a): antanas vėjyje

Sukurta: 2013-02-03 14:23:20

labai labai

Vartotojas (-a): Užuovėja

Sukurta: 2013-02-03 13:56:06

Suskaudo ir man, bet kūrinėlis gilus, prasmingas, turtingas metaforomis.Gražus pajautimas.