Laikas kaip nuodėmė spaudžia,
Nors dar nededu taško ant i.
Tiktai mintys tvirčiau susiglaudžia,
Lyg sugrįžę vaikai iš toli.
Nors žinai, kad, žalčiukai, meluoja,
Viens į kitą dar rodo pirštu.
Dideli — kaip vaikystėj šėlioja,
Ir galvoja, kad vis dar tikiu.
Aš tikiu, ir nors skauda — atleidžiu,
Tik širdis liepia elgtis kitaip.
Žino, vėl prie krūtinės priglausiu,
Nors žili jų ir mano plaukai.
Jau vėlu, špagom laikas fechtuojas,
Trečią kartą skaičiuoju žvaigždes.
Juk vaikai už tėvus neatsako,
Jie kartoja tik mūsų klaidas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-01-31 20:11:48
Gražus palyginimas: mintys lyg vaikai...
Su giliu pamąstymu... (paskutinėse eilutėse).
:)
Anonimas
Sukurta: 2013-01-31 13:32:56
Paprasta gražu ir prasminga
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2013-01-31 13:32:14
Jau šiandien sakiau,puikus darbas.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2013-01-31 12:03:47
Jei iš tų klaidų dar ir pasimoko - prasminga...
Vartotojas (-a): pabiruogė
Sukurta: 2013-01-31 11:25:48
Labiausiai patiko pirmos dvi eilutės...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-01-31 11:12:25
Turiu tik vieną sūnų (kiek žinau :) ), o klaidų - debesį... Geriau jau nekartotų.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-01-31 11:11:32
Laikas šaltaisiais ginkluotas :-)
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2013-01-31 10:17:52
Prasmingas žvilgsnis į gyvenimą.