Metų dugnas iškaltas monetoj,
kad apvertus vėl būtų pradžia,
paralelinės kertasi tiesės
ir garsus suvynioja į audeklą,
įkrenti į buvimo atoslūgius,
be gyvybės šviesos tiek nedaug.
Neryškus saulės taškas, paskendęs
snaigių tango virš ežero veido,
pasigaut neapčiuopiamą bando ore,
per emocijų lauką ties posūkiu
pauzė kyla ir lūžta į pabaigą,
tarp nutrūkusių gijų voratinklio
tavo mėlyno žvilgsnio trauka
tarsi žiedas pražysta sniegynuos,
akių šilkas kaip Dieviškas pradas,
skrydžio pojūtis — reiškia gyventi,
pasikrauna aistra iš savęs.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-01-20 20:01:58
O tos prieblandos čia visai jaukiai...
... buvimo atoslūgiai...
... „pauzė kyla ir lūžta į pabaigą“...
:)
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2013-01-20 17:36:03
patiko "snaigių tango virš ežero veido"
Vartotojas (-a): Jazminas
Sukurta: 2013-01-20 17:16:06
Turintis svorio, bet dar būtų galima gludinti.
Anonimas
Sukurta: 2013-01-20 16:45:02
Išties vertas dėmesio:)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-01-20 15:25:34
Filosofinis ;)