Gesina jau vakaras žiburius –
Išnyksta lyg pamirštas mitas...
Bet vėl dangūs žiežirbų įberia,
Mėnulis viršukalnėn ritas.
Ir batais iš zamšo prigludusiais
Prie kojų nuogų (ach, kaip šąla...)
Naktis mindo sapną ir liūdesį,
Ištiesusi baltąją skarą.
Sidabro gijas įsiaudusi
Ji gaudo žvaigždžių melsvą šypsnį.
Tik visa tai laikina... Maudosi
Tamsoj tavo mintys – ten liksi...
Ir sapnas sumišęs su liūdesiu
Įspaustas į sniegą palieka...
..............................................
Kai rytas išauš – neišbudinsiu
Paliesdamas amžiną nieką...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Teta_Santa
Sukurta: 2013-01-15 17:31:41
skaičiau
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2013-01-15 17:26:55
Reiktų ir papeikti idant lyrikas neišpuiktų, bet kad nėr už ką... kitą kartą gal...
Vartotojas (-a): juodvarnis
Sukurta: 2013-01-15 16:54:02
Aš trumpai - gerai.
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2013-01-15 10:20:53
Sušildo švelniu liūdesiu, o tuo pačiu ir pakelia. Miela.
Anonimas
Sukurta: 2013-01-15 08:45:39
Supate, liūliuojate, nors yra gražių palyginimų ir metaforų.
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2013-01-15 08:42:24
Ir aš prisidedu :)
Vartotojas (-a): Teta_Santa
Sukurta: 2013-01-15 08:26:19
malonu skaityti ir skaityti, ir skaityti....
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2013-01-15 00:15:53
Gražus, gilus jausmas įaustas.