Tiltas

Santrauka:
pjesės apmatai
Įstrižai scenos tiltas, besiremiantis galu į dešinį scenos kampą. Tilto pradžia- tolimajame kairiame scenos kampe.
       Rytas. Ant tilto pasirodo sena moteriškė su katinu. Katinas ant pavadėlio, didelis ir tingus.
MOČIUTĖ:  „Matai kaip, Poncijau- ir vėl tie bedieviai prišiukšlino visą gatvę. Kažin, ką valdžia veikia- juk tie kamunalininkai turėtų per naktis nemiegoti- šiukšles rinkti, o tai tu, Poncijau, vėl prisiėsi visokio brudo...Ir kaip tave išauklėti, kad nerytum, kas papuola- o juk aristokratės namuose gyveni( išdidžiai pakelia galvą, akys sublizga). Aha- o čia kas? Žiūrėk- visai geras butelis mėtosi. Kokie 25 centai bus.( Pasiima butelį ir deda į maišelį).
       Taip ateina iki tilto galo ir pasuka atgal.
MOČIUTĖ:  „Gerai, Poncijau, einam namo, jau pavargau čia su tavim tampytis...
        Močiutei nutolus, ant tilto pasirodo moteris su kibiru ir šluota.
VALYTOJA:  „Labas rytas, senoji. Ir vėl burnoji ant valdžios?(juokiasi)  Bet butelius jau, matau, spėjai nusirinkti. Galėtum ir savo katino kakučius išsinešti, tvarkingoji...tfu...
        Kurį laiką šluoja į krūvą šiukšles.
VALYTOJA:  „Švirkštas...Rupūžės, vėl primėtė, o juk galiu netyčia ir įsidurti...Kad juos perkūnas tuos narkomanus ir rūkorius- tik gyvenimą prišiukšlina...Alkoholikai, va- kitas reikalas, prisiriję nors bonkas palieka, bent kokia nauda...
         Susėmusi šiukšles, pasiima kibirą ir nueina nuo tilto į užkulisį.
         Atsilapojęs paltą, atskuba jaunas kostiumuotas vyras. Tekinas skuba iki tilto vidurio, staiga stabteli. Ieško kišenėse telefono- kažkas skambina.
VYRAS:  „Alio. Kas, kas? Nepažįstu jokio Stepono.( kurį laiką klausosi) A, čia tu...Nu kaip kaip- normaliai gyvenu. Ryte noriu pasikarti, bet nėr ant ko, vakare noriu gyventi, bet nėr su kuo...Ne, dabar ne virvės ieškau, į darbą einu...Nu ,nu- iš pat ryto jau miršti? Iš kur aš tau paimsiu alaus- pažiūrėk kiek valandų, dar niekur neparduoda. Pats mielai išgerčiau. Tai jei septintą ryto neatnešiu alaus- jau ne draugas? Eik tu žinai kur?
         Priešais pasirodo jauna mergina . Vyras pakeičia balso toną.
VYRAS:  „Na, gerai, Steponai, geros tau dienos, susiskambinsim“. Šypsosi, žiūrėdamas į merginą.
VYRAS:  „Labas rytas, ar nebaisu taip anksti vienai vaikščioti?“
MERGINA:  „Čia kam- ar man?“
VYRAS:  „Na, daugiau lyg nieko nėra.“
MERGINA:  „Jei tau baisu, tai ir valink iš čia, greit čia mūsų klasės susitikimas  įvyks.“
Vyras išsigandęs nuskuba nuo tilto.
Netrukus pasirodo du vyrukai.
MERGINA:“Nu, klasiokai, pasirodėt pagaliau..?“
I VAIKINAS:  „Nu, atėjom, o ką?“
Mergina lipa ant tilto turėklų.
MERGINA:  „Dabar nušoksiu nuo tilto ir galėsit verkti kaip du asilai. „
II VAIKINAS: „ Gali nevargti- su tokiais kablais gal iki kelių ir sušlapsi. Eik kur giliau, šmėkla.“
MERGINA: (raudodama) „Tai jums visai manęs ir negaila?“
I VAIKINAS:  „Gal ir gaila truputį, kad tu tokia durna- pati negali sau dozės susirasti. Gerai jau, nesižudyk, ateik, gausi...“
       Trijulė  nueina tolyn ir dingsta už kulisų. Pasirodo senelis su anūku. Abu eina į darželį. Anūkas pasiėmęs žaislinį šautuvą, tratina juo į visas puses.
ANŪKAS:  „Tra, ta, ta. Puf...Nušoviau.“
Senelis tylus eina šalia. Anūkas staiga atsisuka į senelį.
ANŪKAS:  „Klausyk, seneli, o jūs per karą su tikrais šautuvais šaudėt?“
SENELIS:  „Su tikrais, Sauliuk...“
ANŪKAS:  „Ir priešai tikrai krisdavo?“
SENELIS: (atsidusęs) „Krisdavo...“
ANŪKAS:  „O jeigu nenorėdavo kristi?“
Senelis nieko neatsako, išsitraukia iš kišenės nosinę ir trina akis. Rankos dreba.
SENELIS: „Einam, Sauliuk, pavėluosim į darželį, liksi be pusryčių...“
Anūkas kažko susimąsto. Nebešaudo. Abu dingsta už kulisų.
     Po kurio laiko ant tilto pasirodo gidė su grupe turistų.
GIDĖ:  „O dabar prašome pažiūrėti į seniausią  mūsų mieste tiltą. Jo statyba datuojama 1875 metais, o pastatė jį garsus italų architektas...na, pavardės dabar neprisiminsiu, bet- patikinu jus- tikrai garsus. Taigi- tiltas buvo pastatytas kaip dalis komplekso statinių tuometiniam gubernatoriui Klemensui Brenonui, kad galėtų sujungti jo namus su biblioteka, įsikūrusia kitame upės krante.
I TURISTAS:  „Tai kad ta upė čia labai maža“
GIDĖ: „Na, jūs žinote, gerbiamieji, kokie tie aristokratai- juk nė vienas nenorėjo sušlapti kojų“.
I TURISTĖ: „O ką- tas gubernatorius jau taip labai daug skaitė?“
GIDĖ: „Apie tai nieko nežinau, bet tuomet tarp aristokratų buvo madinga turėti kuo didesnę biblioteką“.
II TURISTAS:  (pasisukęs į draugą) „ O mes biblioteka vadinam šnapso krautuvę.“
   Gidė reikšmingai nutyli, tada tęsia toliau.
GIDĖ: „Manoma, kad šiuo tiltu mėgo vaikščioti garsus poetas Petras Venckevičius. Tiltas buvo pakeliui iš jo namų į jo mėgstamą kavinukę, tad gali būti, jog ne vienas genialus jo eilėraštis gimė parimus ant šito tilto turėklų.“
III TURISTAS:  „Žinokit- ir man gimė eilėraštis, paklausykit- „Venckevičius per tiltą ėjo, ir eidamas eiles kalbėjo.“  
II TURISTĖ ( susižavėjusi žiūri į jį) „Dieve, koks jūs talentingas. Gal jau esate ir knygą išleidęs? Dievinu poeziją...“
GIDĖ:  „ Literatūrines diskusijas galėsite pratęsti viešbutyje, gerbiamieji. „ ( pasisuka į žiūrovų salę) O štai čia matote mūsų miesto gyventojus- kaip žinia, jie nelabai ir skiriasi nuo jūsų šalies piliečių.“

DIENA

       Ant tilto pasirodo mergina- jau truputį apsvaigusi ir geranoriška, priešais eina Vyras –išgėręs ir užsisvajojęs. Pamatęs Merginą, sustoja.

VYRAS:”Kas tu, pasileidusi mergiote?”
  MERGINA: “Julija. Tai- mano laisvalaikio užsiėmimas. Šiaip aš jodinėju. Mokau žirgus bėgti karališka risčia.”
  VYRAS:”Tu- visų?”
  MERGINA: “Ne visai...”
  VYRAS:”Kieno?”
  MERGINA:”Tų, kurie man patinka.”
  VYRAS:”O aš tau patinku?”
  MERGINA:”Tu gražuoliukas. Kam tu gali nepatikti? “
  VYRAS:”Julija, būk mano.”
  MERGINA:”Galiu.”
  VYRAS:”Ne, bet aš noriu, kad tu visada būtum mano.”
  MERGINA:”Tu nutarei ištekėti? Cha, cha, cha !”
  VYRAS:”Julija, aš to noriu.”
  MERGINA:”Betgi aš pasileidusi. Tau tokios patinka?”
  VYRAS:”Ne. Bet tu- labai.”
  MERGINA: Na, nežinau…
  VYRAS: “O aš žinau. Aš jau vieną kartą tave mačiau.”
  MERGINA: “Matei??? Kur?”
  VYRAS: “Tai buvo seniai. Aš buvau jaunas ir kietas, ką tik išsilaikęs teises. Mėgau paskraidyti ne tik keliais, bet ir kiemais…Vieną kartą lėkiau per kiemą pasišvilpaudamas, ir man prieš mašiną iššoko kiemo katinėlis. Aišku, aš nepristabdžiau. Smūgis, katinėlis pakilo į orą, persivertė ir liko gulėti negyvas ant gatvės. Važiavau sau toliau ir galvojau- koks aš kietas- valkataujantį katiną nukoviau…”
   MERGINA žiūri į jį pasibaisėjusi.
   VYRAS: “Paskui po kurio laiko grįžau į kiemą ir pasistačiau mašiną , išlipau, ruošiausi užrakinti ir pamačiau tave. Tu ėjai link to negyvo katinuko. Jis buvo sumaitotas, viena akelė išvirtusi iš akiduobės. Bet tu pasilenkei, pakėlei jį, paglostei , nunešei tolyn ir švelniai padėjai ant žolės. Kad kitos mašinos neužvažiuotų….Koks aš pasijaučiau niekšas, patikėk- pats sau bjaurus…Ir daugiau niekad- patikėk- niekad nebeskubėjau…Nei kiemais, nei keliais…Ir jei reikėjo- stabdžiau eismą, kad niekas nepervažiuotų nei katino, nei varlės…”

Prieina prie merginos, apkabina ją, kurį laiką tyli. Paskui staiga pagyvėja.

  VYRAS:”Julija, žiūrėk- mano širdis eina. Žiūrėk- visi lenkiasi jai, Julija. Ko tu su ja net nepasisveikinai? Tu juk ją geriausiai pažįsti.
  MERGINA:(piktai)”Nė velnio aš nepažįstu. Eik namo.”
  VYRAS:”Julija, argi aš turiu namus?”
  MERGINA:”Nekvailiok,  einam, aš palydėsiu.”
  VYRAS:”Niekur aš neisiu. Man ir čia gerai...”

   Atsiremia į tilto turėklus, kurį laiką žiūri į vandenį, paskui į dangų.      

  VYRAS:”Aš- Dievas! Tu žinai tai, Julija?”
  MERGINA:”Man įgryso tavo svaičiojimai. Tu- beprotis. Galėtum daugiau nebegerti…”
  VYRAS:”Julija, o danguj iš tiesų gražu. Tik- nė vieno angelo. Nėra net su kuo pasikalbėti...”
  MERGINA:”Leiskis žemėn, Dieve.”
  VYRAS:” Julija, čia nėra nė vieno šventojo. Kur jie galėjo dingti? Julija, ateik į dangų- tu man būsi ir šventoji, ir angelas. Koks aš be tavęs Dievas?”
  MERGINA:”Eik jau- mano draugai ateina, paskubėk.”
  VYRAS:”Dievams nėra kur skubėti, Julija. Prieš juos- amžinybė...”
    Mergina pasileidžia tekina ir dingsta už kulisų. Vyras dar tiesia ranką link jos, bet paskui numoja ir išsitraukia iš kišenės telefoną.
VYRAS:”Steponai? Tu dar gyvas? Tuoj būsiu…”

Ant tilto pasirodo Valytoja su Seneliu. Moteris energingai gestikuliuoja rankomis.
VALYTOJA:”Ką tu ten  prikalbėjai Sauliukui, tėvai? Vėl pasakojai vaikui apie karą? Kad tave perkūnas- pažiūrėk, kiek jau metų praėjo, o tu vis nepamiršti- “kaip aš kariavau, kaip aš apkasuose gulėjau”…
SENELIS:”Tai kad nieko aš jam nesakiau…”
VALYTOJA:”Nesakei? Auklėtoja skambino, sakė, Sauliukas surinko visų berniukų šautuvus ir per langą išmetė. Ir visiems pasakė, kad su šautuvais niekas nebežais.”
SENELIS:” O tai su kuo dabar jis žais?”
VALYTOJA:”O ką aš žinau? Su mašinėlėm gal?”
SENELIS:”Bet aš tikrai nieko jam nesakiau, Vandute…”
VALYTOJA:”Visai tu kvailas, tėvai. Dar pažiūrėsim…Žiūrėk tik, nesumanyk pripaistyti, kad ir avarijose žmonės žūva- vaikas visai neturės su kuo žaisti…”

Tolumoje pasirodo Turistas ir Turistė. Eina susikabinę už parankės. Turistė užsisvajojusi.
TURISTĖ:”Kaip miela, kad atsivedei mane ant šito tilto- čia taip romantiška…”
TURISTAS:”Hmm…Taip…”
TURISTĖ:” O kaip gražiai tu tą eilėraštį sugalvojai( žiūri susižavėjusi į Turistą)”
Abu atsiremia į tilto turėklus, kurį laiką tyli.
TURISTĖ:” Jonai, o tu manęs nepamirši po kelionės?”
TURISTAS:”Žinoma, kad ne- kaip aš galėčiau.”
TURISTĖ:”Aš irgi tavęs nepamiršiu visą gyvenimą. Ak- apkabink mane.”
Turistas apkabina Turistę, tuo metu tiltas lengvai susvyruoja.Turistė atšlyja nuo Jono.
TURISTĖ:”Ak, Jonai- man net žemė po kojom pradėjo svyruoti iš laimės.”
TURISTAS:”Aha…Man irgi…Gal jau einam?”
TURISTĖ:”Kur tik nori, Jonai- eisiu su tavim į pasaulio kraštą.”
TURISTAS:”Tai gal į bariuką čia už tilto? Na, kur tas poetas sėdėdavo?”
TURISTĖ:”Tikrai- ak, kaip viskas romantiška…”
      Tiltu pareina Senelis su Anūku.

VAKARAS

Ant tilto sėdi du jaunuoliai.
I VAIKINAS:”O kur dingo mūsų Julija?”
II VAIKINAS:”Nežinau- gal pasigavo ką nors…”

Ant tilto pasirodo Gidė. Prieina prie vaikinų.
GIDĖ:” Pauliau, vėl tu čia? Einam namo, prašau.”
I VAIKINAS:” Mama, ko tu čia šlaistaisi naktį- aš jau suaugęs, rasiu kelią…”
GIDĖ:” Nepyk, Pauliau, žinau, kad rasi, tik man neramu dėl tavęs.Skambinau tau- kodėl neatsiliepei?”
I VAIKINAS:” Neturiu telefono.”
GIDĖ:”Ką???”
I VAIKINAS:”Pardaviau.”
GIDĖ:”Kodėl, Pauliau?”
I VAIKINAS:”Pinigų reikėjo.”
GIDĖ:”Bet juk aš tau duodu.”
I VAIKINAS:”Mažai duodi…”
II VAIKINAS:”Gal aš jau eisiu.Iki Rytojaus. Davai.”
Nueina.I Vaikinas sėdi susigūžęs, į motiną nežiūri. Gidė kurį laiką tyli, paskui pradeda verkti.I Vaikinas atsikelia, pasimetęs žiūri į motiną, paskui prieina ir apkabina mamą.
GIDĖ:”Manai, aš nežinau, kam tau reikalingi pinigai, Pauliau?”
I VAIKINAS:( nustebęs) “Ką??”
GIDĖ:” Žinau, kad visą gyvenimą matei mane mažai, kad galbūt pykai ant manęs, pasigesdavai, kai buvai mažas ir augai pas senelius. Tėvo neturi, o mamos amžinai nėra namie…Kai pastebėjau, jog vartoji, nemiegojau per naktis.Ką aš galėjau padaryti, Pauliau? Esi suaugęs žmogus, puikiai supranti- kol pats nenorėsi pagalbos, jokie moralai tau nepadės…Manai, man buvo lengva? Kai artimieji, draugai klausinėdavo- kodėl tavo Paulius nesimoko? Kodėl niekur nedirba? Nieko jiems neaiškinau…Tik imdavau visas keliones, dirbau kaip išprotėjusi, kad galėčiau tau duoti pinigų, kad nepradėtum vogti ar apiplėšinėti žmones…pasirodo, jau nebeužtenka…bet aš nebegaliu dar daugiau dirbti, Pauliau, aš nebeturiu jėgų…
Kurį laiką abu tyli.
I VAIKINAS:”Mama(tyliai)…būk gera, eik namo, aš tuoj ateisiu, gerai?”
GIDĖ:” Gerai, Pauliau…Tik neužtruk ilgai, prašau…”
Gidė nueina. I Vaikinas stovi, atsirėmęs į turėklus.Paskui užlipa ant turėklų, ištiesia rankas ir krenta…

Iš tolo pasigirsta daina.
II TURISTAS:”Grįžtu namo, kol saulė dar nenusileido…”
Svyruodamas eina per tiltą, klupteli, įsikimba į turėklus. Kurį laiką pastovi svyruodamas, paskui susikaupia ir eina toliau. Sustoja vidury.
II TURISTAS:” Sveiki, gerbiami jūsų miesto gyventojai. Dabar aš jums pasakysiu kalbą.
Na, jūs jau miegat- tai gerai, kad negirdėsit- aš čia vienas, galiu ką ne taip pasakyti, bus man saugiau, maža kas…Tai štai- patinka man jūsų miestas. Ir šitas tiltas patinka. Jis gražiai sujungia tašką A su tašku B. Ir abiejuose taškuose geras alus, turiu pasakyti…Na, ką čia dar pasakius…Klausykit- ei- gal nors vienas nemiega? Kol sakiau kalbą, pamiršau, iš kurios pusės atėjau…Padėkit!
       Staiga šoka į šoną ir sušunka: „Ai! Gelbėkit!“
       Į jo koją pro tilto turėklus įsikimba I Vaikinas.
I VAIKINAS:“Nerėk, geriau padėk išlipti.“
II TURISTAS:“ Vaiduoklis?“
I VAIKINAS:“ Aš ne vaiduoklis, aš narkomanas.“
        Turistas padeda Vaikinui išlipti, tas stovi šlapias.
II TURISTAS:“Klausyk- ar pas jus čia visi narkomanai šlapi?“
I VAIKINAS:“ Aš čia žudžiausi...tipo...“
II TURISTAS:“ Tai ko tu žudeisi? Gal pas jus narkotikų nebeliko? Atvažiuok pas mus, broli- ten to šūdo kiek nori...“
I VAIKINAS:“ Taigi-kad niekad neturėjau brolio...
II TURISTAS:“ Žinok, iš baimės aš jau tapau visai blaivas...Gal varom kur nors- sušilsim?“
I VAIKINAS:“ Tikrai šalta...Varom.“

PABAIGA

Rytas. Ant tilto pasirodo senučiukė su katinu. Lėtai eina link tilto vidurio, atidžiai dairydamasi butelių.
      Staiga tiltas susvyruoja.
SENUTĖ: ( žegnojasi) „Dieve švenčiausias- kas čia darosi?“
     Tiltas dar kartą susvyruoja ir nugriūva, girdėti griūvančio tilto garsas, senutė krenta žemyn šaukdama:
„Poncijau, gelbėkis!“
      Kurį laiką tylu. Vėliau iš kažkur toli pasigirsta garsus ir veriantis  „Miaaaaaaau!!!!!“
Uždanga.
Sibilė

2013-01-11 00:19:39

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Komentarų nėra...