Kai žeme vaikščiojo dievai

Santrauka:
Nuoširdus ačiū autorei nebeieškau už pagalbą.
Profesorės M. Gimbutinės „Senoji Europa“ pėdsakais...
Volgos-Dono stepių klajoklių įsiveržimas į Nemuno baseiną...
Gūdi naktis. Tamsa apgaubus girią.
Benamis vėjas braido samanų tyla.
Sujudusi tamsa be žingsnių irias —
Atsargiai, grobio tyko pražūtis pilka.

Lyg antgaliai strėlių sublyksi akys,
Nasruos — aštri galingų ilčių baltuma.
Kas šitokią stiprybę tramdyt gali?
Čia pramotė genties, jos nemari dvasia.

Šventa giria nuo seno Deivės valdos,
Kalvos aukure kurstoma šventa ugnis.
Skaidri Šventa upelė klony rangos,
Prie smėlio kranto glaudžias šalta vilnimi.

Alsi naktis. Jau laužo plėnys blėsta.
Išvargę kūnai tyso sapno alpuly.
Sena žiniuonė meta savo burtą —
Į laužo liepsną lekia vilkdalgiai keli.

Tarsi gyvatė ima šnypšti laužas
Tiktai senai žiniuonei žinomais garsais.
Liepsnos liežuviai paslaptį išaudžia,
Į juodą dangų kyla dūmų kamuoliais.

Blaškosi liepsna lyg  krauju pritvinkus,
O aukštybės bloškia jai dūmus į akis.
Žila galva žemai žynės palinkus,
Neaplenks genties dievų skirta lemtis.

O mėlis vilkdalgių — dangaus mėlynė...
O dūmai — skausmas, ašaros ir neviltis.
Raiti atklydėliai didžiųjų plynių —
Jie kaip dievai rūstybės, pykčio kupini.

Beribių stepių genties klajoklių kraują
Pavergs didžiųjų girių išmintis žila.
Nuplaus jų ilgesį mūs upelės sraujos,
Užburs jų sielas ežerų skaidri tyla.

Jų Indra?  — tai mūsų dangiškoji Griaudė?
Įtūžusi, baisi ateina vėtrom šėlt.
Dangaus aukštybės mus ne vien tik baudžia,
Bet galias suteikia atgimt ir prisikelt.

Priprasti teks, kartais kelius sulenkti,
Kai Deivės Motinos galia bus pakeista.
O pramotė genties bris gūdžią naktį
Medžioklėn Vilkų saulės takeliu viena.

Vien ašaros, vien kančios, vien tik kraujas,
Tekės juo upės sklidinos ligi krantų.
Gentis stos prie genties ir Dievas naujas —
Tėvynė — vienys ir sujungs jausmu šventu.

Atbuvę gulsime į Žemę šventą,
O vėlės į medžius budėt baltu taku...
Jei Griaudė prikelia gyventi gamtą,
Šventa ugnis į Amžinybę bus raktu.

Išsaugot gentį... Kaip gi ją išsaugot?
Vien Deivės Motinos stiprybe bus gyva?..
Nauji dievai, dangaus galiūnais augę,
Lyg mūs ąžuolų  dangun kylanti galia...

Jau dega tolumoj rytinės žaros.
Prabėgo mintijant naktis sunki, ilga.
Vėl gena debesis lengvus Vakaris
Link tų žarų, kur renkasi šalta rasa.

Lyg būtų ašarom dangus išlijęs...
Dar virpančioj tyloj prisnūdusi giria,
Tik saulė kelias ir atlėkęs vėjas
Leliją spindinčią dangum be irklų iria.

Balta migla nuo vandenų pakyla,
Apgaubia pažemę lyg paslapties skara.
Kraupiu balsu sudrasko miško tylą
Atėjus pramotė genties tamsia dykra.

Ji gentį tarsi medžioklėn žadina,
Iš saldaus miego kelia, alpulio svaigaus.
Pabuskit, rasite užspeistą žvėrį —
Ar priešo užmačias, artėjančias giria.

Kas nauji dievai? Ar jie saugos gentį,
Globos medžioklėj, mūšio kruvinam  lauke?
Nuspręst žiniuonei šį rytą lemta,
Baigias jėgos, lemtis giją nukirps staiga...

Gentie, gentie, išgirski šitą šauksmą
Pavargusios, dvejonėj skęstančios širdies!
Mano nerimas, Vilkės kraupus kauksmas.
Bet kur viltis? —  kas mane išgirs ir padės?

Prie aukuro senolė kviečia gentį.
Tekant Saulei, ji lemtį genčiai pranašaus.
Jau pasiryžo lemtingą žingsnį žengti,
Nebėr jėgų...ko šauktis? — Pramotės? Dangaus?.

Paklaikusiu žvilgsniu visus nužvelgus,
Ji taria jiems: “Kada lemtis užspaus akis,
Rytmetį sukraukit didžiulį laužą,
Lai mano plėnis girioj vėjas išpustys.

Sunku naujiems dievams nulenkti galvas,
Sulenkt kelius ir net gyvybes jiems aukot.
Prisiekit man, Motinai genties prisiekit,
Šis pabarėlis jums nuo šiolei taps šventu.

Sugrįžę rasit gimusią mergaitę.
Nuosprendį įvykdyt bus baugu, žiauru:
Paliksit vargšę klykiančią našlaitę
Aukure ant vilko kailio, be vystyklų,.“

Tarusi, bežade kniubo ir užgeso,
Kumštyje sugniaužus kuokštą vilkės šerių.
Kilo vėtra, juodus debesis suvarė
Ties liepa, kur žiniuonės guli palaikai.

Žaibais kryžiavosi dangus  pajuodęs,
Dar kirtis ir didžiulė liepa suliepsnos.
Ugnis, į Amžinybę taps vėlės  paguoda,
Į dangų po žemiškos būties plėnys skries.

Gentis, iš siaubo klykdama, išlakstė,
Suvokus, pildos senolės išmintis.
Dangaus dievai ugnimi pašlakstė,
Ne pramotė, ne jos globa ir jos rimtis.

Nurimo vėjas, debesis išvaikęs,
Vėl dangus pražydo vilkdalgio melsvuma.
Aukure pravirko išalkęs vaikas,
Dangui nereikalinga nekalta auka.

Vėl kraupiai Šventgirėje staugė Vilkė,
Tarytum reikalaujanti naujos aukos.
Liūdesys akyse gentainių sirpo:
Tokia  mūs lemtis tarp Žemės ir Dangaus.

Atsaku į stingdantį Vilkės kauksmą,
Dangiškos galybės sudundėjo piktai:
Valią dievišką tau vykdyti lemta —
Suvok, tu šapelis tarp galybių tiktai.

Vakarės žaros lyg kraujuotas rūbas,
Sudegs rytuos, sudegs ir kils nauja diena.
Nustebę žmonės, prie aukuro suskubo —
Gyva mažylė, tik krūtimi viena...

Iš dešinės, kur skleidžias krūties spurgas,
Išskirta randu, tarsi magiška žyme.
Aiškus žmonėms tapo senolės burtai:
Mergytė paženklinta lemties ranka.

Auga kūdikis ne dienom — sekundėm,
Vilkdalgio akimis, ne vaikišku stotu:
Tarsi girių Vilkė joje nubunda,
Jėga, gudrumu, išmintimi ir protu.

Vos  penkiametė pusmečio šernioką
Įveikdavo medžioklės take viena.
Kilpinį, kirvį briedžio kaulo kotu
Buvo gerai įvaldžiusi stipri ranka.

Bėga laikas tarsi vanduo Šventojoj.
Išlakia galiūne išaugo mergina.
Klastingo priešo ir žvėrių nebojo.
Ginti nuo priešų geba gentį ji viena.

Merginą Deivilte praminė žmonės.
Tikėjo, globoja  ją pramotė genties.
Prisiminę burtus, žodžius žiniuonės
Pildos pažadas genčiai suteikti vilties.

Medžioklėje su tauru galynėjas,
Puošia kaklą šerno ilčių vėrinys
Širdies dosnumas žmonėms neregėtas,
Ranka be reikalo nieko nežudys.

Daug žygių, gerų darbų  atliko.
Šlovė, drąsa  pasklydo į  svečias žemes.
Girias, žemes ir vandenis,  kurias brangino —
Vadina žmonės skambiu vardu — Deviltava.

Genties medžioklių priešaky Deiviltė,
Paraistėje užspendžia galiūną taurą,
Įsiūty traiško žmones ragais, kanopom.
Narsi Deiviltė ant kupros užšoka žvėriui.

Gilyn į armenis vis klimpsta tauras,
Medžiokliai  stumdos klampynės  pakrašty.
Jėgas įtempęs paskutiniam šuoliui,
Tauras, raitelis  dingsta akivaro aky.

Iš  gilumos lyg aimana, lyg šauksmas
Dar kartą burbteli praraja dusliai.
Žmonės aikteli, nuščiuvę klausos —
Vien kraupi tyla aplinkui ir neviltis

Dangus tylėjo, tylėjo ir giria.  
Vėjas plukdo debesis tais pačiai takais.
Atmintis išbiro pro laiko rėtį,
Pamiršo ir kirto be gailesčio girias.

Į trobas kartais užklysta mergina
Liūdnomis kaip ežerų gelmė akimis:
„Lietuva miškuos. Be gailesčio kirskit juos!
Kas tada bus Lietuva, kas man atsakys?“

Kur Siesikas skaidria banga liūliuoja,
Kur sruva tarp arimų tykioji Armona,
Kur Siesartis srauni, kur Šventoji —
Deltuva — miestelis rymo keistu vardu ...
Ražas

2012-12-28 13:45:00

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): P Aibutis

Sukurta: 2012-12-29 18:11:38

Nuostabi legenda poemon sudėta
Manau, kad tuo metu pas mus atėjo krivių genties žmonės,kalbėję ta pačia ide prokalbe, bet garbinę kitus dievus ir turintys kitokią kultūrą.Jie tapo kriviais, naujos religijos prižiūrėtojais ir atnešė pas mus krividą, veliau kitur skriauda, krividijo deives-vaidilutes. Tai atspindi mūsų tarmės.Vėliau Krivių gentis suslavėjo, tapo Krividčiais.

Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo

Sukurta: 2012-12-28 17:00:05

...o mane pagoniška dvasia įsupo , girdžiu girias su paukščiais kalbančias...