Tau ramybės neduoda žiema, sniegynuos įmigusi.
Atiduoki jai visą save, iš virpesio gimusį.
Jei medžiosi vaizdingus sapnus, medžius pabudinsi,
Nejučia sušlapsi padus snaigių blūdesy.
Prie kepurės prisiuvęs speigus. Arogantiškai
Kalsi šaltus rimus-nerimus, akimirkas baltinsi,
Horizontas trapus, tavo burėse žvilgantis,
Paaukoja veidrodinius takus lyg spąstus,
Laikas slystantis, kintantis —
Nežiūrės jis, naivuolis kantrus,
Pėdsekyste apkaltintas...
Kas gi bus,
Toj paletėj dangus
Žodžiais krikšto išgarbintas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-12-18 21:11:11
Mintis gera ir originaliai dėstoma.
„Prie kepurės prisiuvęs speigus“...
:)
Vartotojas (-a): vivalavida
Sukurta: 2012-12-18 18:31:06
"Atiduoki jai visą save, iš virpesio gimusį" - čia gražiausia vieta tekste. Gal dėl to, kad labai jautru:)
Vartotojas (-a): Astra
Sukurta: 2012-12-18 16:52:45
Labai patiko, skaitysiu dar ne kartą...
Vartotojas (-a): Teta_Santa
Sukurta: 2012-12-18 15:02:36
žavus kūrinys.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2012-12-18 12:22:25
Todėl ir poetas, kitaip negali būti... ;)