Sapnuoju — rytas, pievos nešienautos,
Vaivorykštė kaip šypsena, kada džiaugies.
Voratinklių kuodelis vis dar nesuverptas,
Žiogai po varnalėšom derina stygas.
Atrodo, kad ne sniego pūgos siaučia —
Dabinas sodo vyšnios nuometais baltais.
Matau, einu taku, ir visiškai nešalta
Prie akmenėlio draugo pokalbiui prisėst.
Kokia pūga, kaip greit nelieka brydės,
Lyg priminimas — kam atgal tau grįžt?
Ir sėdime abu, įaugę žemėn pėdom,
Pūgos baltam šėlsme norėdami išnykt.
Tai ne akmuo, tai pagalvės kietumas
Ir tikras vėjas neramioj gruodžio nakty.
Vis dar tikies, nors užpustytos brydės,
Į tikrą pūgą vyšnių žiedlapių sugrįžt.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2012-12-17 22:07:20
Gražus, romantiškas sapnas...
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-12-17 19:42:15
... ta pūga visus į vasarą grąžina? O man ji tokia graži, „baltam šėlsme“ įsidūkus :)
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2012-12-17 16:46:30
Kaip gali nenorėt vasaros? Apsiverksiu...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2012-12-17 16:16:29
Noriu vasaros, nors dar žiema tik prasidėjo :( Paskaičius šitą kūrinį noriu dar labiau...
Vartotojas (-a): Teta_Santa
Sukurta: 2012-12-17 14:44:24
Vaizdai, jausmas, nuoširdumas. Skaitau ir miela skaityti.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2012-12-17 12:12:23
Gražūs vaizdai...
Pūga zvimbė taip kaip bitės virš pievos? :)
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2012-12-17 11:26:58
Puikus tekstas, tikra lyrika, mintis, emocija, rimas, ritmas, nuostabu,:))