Laiškai (2)

Jis

Aš prie tavęs nepriartėsiu —
sparnams tu mano pernelyg karšta.
Bet ir toli jau niekur nepabėgsiu,
be žvilgsnio tavo ir ugnis šalta.
Prisimenu naktis bemieges,
viešnages, taip ir nebaigtas.
Buvau pasaulį šimtąkat aplėkęs,
nekart palikęs į žvaigždes.
Maniau, kad tu — nakties plaštakė,
atskrisi, kaip jinai tamsi.
Tiktai kažkas staiga pasakė,
kad tu — dienos viešnia esi.
Dabar sugrįžęs iš naktų per speigą,
laimingas nardau spinduliuos.
Aš supratau, tavęs man reikia,
kaip reikia sielai šilumos.

Ji

Jeigu mane ugnim vadinsi,
Tau ja būsiu,
kai sielą trupins šaltis, vienuma.
Sparnų išskleisti nebijoki,
Nudegina juos tik ugnis šventa.
Pabėgti nuo manęs? Tu nepabėgsi.
Pažvelgsiu į tave žvaigždžių rasa.
Kaskart paglostysiu prieš miegą
pušų šaka ar vėjo lopšine.
Vis dar prisimeni naktis bemieges?
(O, taip, svajojome kartu...)
Kada bandei aplėkt pasaulį,
Aš laukiau vien, kada sugrįši tu.
Štai ir dabar žiūri taip baugiai.
Ir aš dar nepasitikiu tavim.
Išeik į žiemą, džiaukis
tartum mažas vaikas.
O aš... iš tolo
džiaugsiuosi tavim.
Teta_Santa

2012-12-09 10:47:08

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Pelėda

Sukurta: 2012-12-09 11:08:35

Daug dūšios!
va, tai ji ir daro kalbėjimus poezija...