Stiklinė

Ant stalo stiklinė tarp
Manęs ir tėvo kartais
Atrodo kad joj mes
Gyvenam ir dar kažkas
- Tėv, ar girdėjai?
Jis tyli. Tėve, pasikalbam
Kol ligi ligos ir ligi mirties
Tik du paūgėjimai liko
- Jei dabar taip numirt —
Sutilpčiau į pusę stiklinės
Jis stipriai susigūžia lūpą
Prikandęs giliai atsidūsta
Tos raukšlės kaip dievo
Mano pievoj nuliūdusio
- Man nieko neliko.
Pasiskolink manęs mano
Dievo gali jeigu reikia tik
Dar netrupėk dar pabūnam
Jis iškrypusiom rankom
Tuksena stalan aš girdžiu
Kaip jo siela stiklinėj jau šoka.
patylom

2012-11-17 16:10:18

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Jazminas

Sukurta: 2014-11-28 07:36:42

Pilnas keliaprasme būtimi ir potyriu. Skaitant nekarta suvirpa.. Giliai ir jautriai.. Lyg adatom į odą iš vidaus. Tėvas visuomet lieka ir palieka dukters sieloje stebuklingumis, sudievintomis dulkėmis, stipriu nematomu ryšiu. 
Vienas geriausių skaitytų darbų. 

Vartotojas (-a): beveidė

Sukurta: 2012-11-26 23:38:25

:( Praeitas etapas...Skausmingas, daug atimantis, bet su kaupu vėliau apdovanojantis...

Vartotojas (-a): Laima-L@

Sukurta: 2012-11-18 09:18:35

Mintis labai gera, patiko.

„Tik du paūgėjimai liko"...
„Pasiskolink manęs"...

Šitam kūriniui reikia pilnos skyrybos.

Vartotojas (-a): Langas Indausas

Sukurta: 2012-11-17 17:40:29

Gilu. Įdomiai sumąstyta. Bet norėtųsi tikslumo ir akcentų, todėl sudėčiau skyrybos ženklus. Jie tarsi kelio ženklai, nukreipiantys mintis teisingu kelio. Yra puikių metaforų.