Kai nenutyla naktis

Įklimpsti savyje ir šaukiesi  tamsos, kad skaudėtų,
Visos venos kad džiūtų, kaip netektys  įsčiose džiūna,
Kad tyla užsitrauktų ir koštų tik permerkti lietūs,
Kai nelieka į ką priaugint nealsuojantį kūną.

Kad žinotum tik tiek, kiek užtenka išauštant nebūti,
Kiek atsiveria durų be užrakto jokio ar ženklo,
Išvaduok nuo savęs nugenėtas mintis, kaip rugpjūtį
Išvaduoja vėsa nuo ugnies, bet vien to neužtenka.

Nenutyla naktis, tik prasiveria skausmas ir gelia,
Be sapnų užsimerkia dangaus, vyzdyje sutalpintas,
Jau seniai nesiskaido smulkutės likimo ląstelės
Į tave ir mane. Laiko celėje miršta žibintai.
Juozapava

2012-11-14 09:11:38

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2012-11-14 23:01:30

labai giliai įsiskverbia ir pasilieka

Vartotojas (-a): Laima-L@

Sukurta: 2012-11-14 19:18:15

Šitoks gilus pajautimas, kad net „šaukiesi tamsos, kad skaudėtų"...
Autorė žvelgia plačiai ir giliai. Eilės labai paveikios.

Anonimas

Sukurta: 2012-11-14 17:12:19

Šiurpuliais kūnu nubėgo Jūsų eilėraštis...
Labai patiko.

Vartotojas (-a): Eiliuotoja

Sukurta: 2012-11-14 17:01:08

Meistriškai.

Vartotojas (-a): antanas vėjyje

Sukurta: 2012-11-14 16:53:13

super. prisijungiau vien tam kad pakomentuociau. labai sužavetas!

Anonimas

Sukurta: 2012-11-14 15:54:39

sukrečiantis grožis... ačiū

Vartotojas (-a): klevas

Sukurta: 2012-11-14 09:14:12

Nors ir raižantis, bet vis tiek gera skaityti.