Bandau kabintis į gyvenimą
nuo darbo riebaluotais pirštais.
Bet jie vis nuslysta
nuo auksinės atbrailos.
Juk gyvenimui taukų nereikia...
Šalia kabi ir tu.
Tik tavo rankos švarios.
Belieka įsikabinti tvirčiau
ir baltomis šilkinėmis pėdomis
palytėti auksinę atbrailą.
Tu išsikapstei.
Ir nuėjai, palikęs mane.
Nes mano pirštai riebaluoti,
o pasauliui atmatų nereikia...
Tau taip pat.