Kol galiu pasirinkt, aš žengiu į miglojančias tolumas,
Paklūstu ne vedliams, bet neklystančiam balsui širdies.
Ką galiu pasistvert, jeigu srautas skalauja nestodamas,
Jeigu tolstu nuo to, prie kurio visas kraujas maldauja artėt?

Plyšiai, žaizdos, šašai... Laikas gydo? Štai randas prie rando,
Gal todėl kuo toliau, tuo labiau nepažįstu savęs?
Kaip atrasi mane? Desperatiškai dabartį gramdau —
Neužgiję takai paviešėt gal nors vėlę parves?

Išraudojus akis kaip tave aš bekūnį pažinsiu?
Iš lengvų šiurpulių. Kraujas geba aplenkti jusles.
Tu išeit negali, ir atstumas tarp mūsų — ne žingsniai.
Beprotybės migloj aš renku, mano mielas, patirtą tave.

Išbarsčiau? Netiesa. Išvarvėjai kaip gyvas pro saujas.
Prajukau kaip kadai — kad vikrus, kad pavyt negaliu.
Iš savęs į tave per tirštėjančią miglą keliauju
Ir Dievulio prašau ne lengvų, bet trumpesnių kelių.

Ne užpūs, bet įpūs jausmo kibirkštį lapkričio vėjas,
Kraujo tvinksniuos aidės nenutilstanti mūsų aistra.
Čia tiktai kauburys. Ko aš duobę prie jo išstovėjau,
Tarsi tavo glėbiu apsigobusi juoda skara?