Ruduo. Depresuota drėgme sualsuoja anapilio dvasios  -
Jos beldžia vėjuotais kumšteliais rapsodijų ritmą
Ir žvelgia ištikimo šuns smalsios akys  nedrąsiai -
Į mudviejų mėgiamą kambarį  tartum sugrįžtam.

Tamsoj  išgirstu, kaip prie laiptų,  išdžiūvus gitarai,
Pergraudžiai repuoja palangės minėjimo šneką,
O man tam nostalgiškam prieangy šilta ir gera,
Nes  aš ne viena, kai ruduo paslaptim mane seka.

Man rodos, kad žmonės iš rudenio gimsta peizažų,
Iš liūdesio upių išvirsta džiaugsmingomis jūrom.
O gal rudenėjant mes renkam subrendusią grąžą
Ir ilgimės to, ko nesitikim, to, ko nežinom.