Vėl ruduo

Aš vėl prisiliečiu galiukais pirštų
Prie šio apsamanojusio rudens.
Jau medžių lapai šilumą pamiršta,
Balose plauko drumzlino vandens.

Šaltuose vėjo gūsiuose apmirę,
Ieškot išeisim sutemų pilkų
Ir rankom, kaip šakom, keistai pasvirę,
Mes sieksime prabėgusių dienų.

Tik saulės spindulys — bejausmis, mažas
Paglostys širdį ir suteiks vilties.
Pečius nuspaus gyvenimo bagažas
Ir liūdesys tamsios rudens nakties.

Žinau, tikrai aš nenorėjau to,
Tačiau atslinko vėl širdin ruduo...
Liepa

2012-10-09 09:42:23

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2012-10-15 17:39:31

gražu...

Vartotojas (-a): grafas

Sukurta: 2012-10-09 15:44:17

nuotaika...yra...

Vartotojas (-a): Liepa

Sukurta: 2012-10-09 14:56:29

Tai va taip, kaip parašyta ir atėjo, Barabai, taip ir atėjo... Pas mane ruduo be stereotipų ir liūdesio neateina, tikriausiai todėl, kad aš jo nemėgstu... Jau dabar pradėjau laukti pavasario.

Vartotojas (-a): Barabas

Sukurta: 2012-10-09 12:38:36

oi, ir vėl prasidės liūrlika apie rudenį
o jei pabandžius be tokių visokių stereotipų kaip atėjo į širdį ruduo?

Vartotojas (-a): juodvarnis

Sukurta: 2012-10-09 12:32:04

Miela Liepa, kam ieškot sutemų pilkų jei jos už lango. O visa kita puiku

Vartotojas (-a): Jazminas

Sukurta: 2012-10-09 12:27:54

Neblogas. Galima dar šiek tiek nugludinti.

Vartotojas (-a): Užuovėja

Sukurta: 2012-10-09 11:36:01

Šalta ir liūdna, toks jau tas ruduo. Eiliukas gražus, jautriai palietė.

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2012-10-09 11:02:26

jautriai nuplaukė... ir palietė

Anonimas

Sukurta: 2012-10-09 10:00:20

Vėl ruduo
ant palangės spalis
ir širdin ruduo...