Vėl bus ruduo, ir vėl skaičiuosime žingsnius atbuline tvarka,
Dėliosim ilgesį iš sankryžų ir iš visų minučių, kurių seniai nėra,
Tiek kintamųjų, tiek lygčių, tiek matematiškos nežinomybės,
O visgi kas be bučinių yra didžiausioji, neleistina blogybė?
Ar ašaromis lis, ar laime snigs, ar pėdas lies išmėtyti sapnai,
Ne visa laikina: ir saulė, ir dangus, ji ten – jauti, nors nematai.
Vėl bus ruduo, ir vėl skaičiuosime žingsnius atbuline tvarka,
Bėgios šešėliai, kris aitvarai, ir ilgesingai juoksis nusidėjėlis fone.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liepsnelė
Sukurta: 2012-10-01 18:10:51
O visgi kas be bučinių yra didžiausioji, neleistina blogybė?//...įdomus klausimas ir man :)
Anonimas
Sukurta: 2012-10-01 17:15:52
Čia toks skersgatvis.
Vartotojas (-a): Jazminas
Sukurta: 2012-10-01 12:39:41
Skaitant susibėga viskas į vieną vietą: buitis, matematika ir lyrinis šešėlis. Per šiuos aspektus galima įžvelgti gyvenimo tiesą — senstant ilgesingai žiūrima į praeitį.