Galbūt ne saviems, galbūt net ne žodžiai, tik įrašai,
Ir vardo nėra, jokio skirtumo, kas dabar klausos,
Senokai kasu savo širdį – įkaitusį tėviškės žvyrą,
Duobėm ir randais vis po atmintį tiems, kas brangiausia.

Tiems, kas liko iš to, ką vadinom namais ir gyvenimais,
Už ką meldės šventieji paveiksluose trankantis prietemai,
Kai išsprūsdavo tiktai lietus iš įkaitusio vaikiško nerimo,
Besiblaškantis laikas sustodavo, kad negirdėtų

Kaip suprunkščia sapnuodamos didelį vėją palangės,
Kaip sukandę užuolaidas tyli langų blyškūs vyzdžiai,
Ten tik sutemos tyliai ropoja į pervertą dangų,
Ir krantų nebelieka, kur galima tamsiai išbristi.

Tai tiktai atmintis, kai į skersvėjį plakasi kojos,
Ir ne svetimos akys į širdį vidurnakčio išnaroms,
Kai perkūnija trankosi dusulio kirčiams kartojantis,
Nebelieka savų, tik išmirę dangaus karalystės.