iškleketavo gandrai tylą
bevardžio dievo kuomet
ražienos subadė visą
dangaus skliautą ir
pažiro spiečiai žiežirbų
štai tuomet įkvėpiau
tuštėjančios žemės kvapą
arimuose radau įspaustą
pėdą bevardžio o
kiek toliau jį patį
stebintį kaip upė keičia krantus
- begalybė neturi pradžios tik amžiną norą numirti
nusišypsau
- kai sutrupini grumstą jis neišnyksta
---
tą dieną išskridus gandrams
gimė dievas spalvotas
kvepiantis ilgesiu
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liepsnelė
Sukurta: 2012-09-11 09:22:17
Gražu....talentinga :)
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2012-08-23 12:56:32
ražienos subadė visą
dangaus skliautą ir
pažiro spiečiai žiežirbų
Puikus vaizdas...
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2012-08-14 09:18:17
Laipsniškas ramus ėjimas išminties link.
Anonimas
Sukurta: 2012-08-13 18:38:56
koks gražus kūrinys...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-08-13 13:57:55
įdomus, kiekvieno sava tiesa.Dėl begalybės, tai klausymas- kam jai mirti? Gal jai geriau plėstis ir plėstis?
Vartotojas (-a): šaltuona
Sukurta: 2012-08-13 12:14:52
-prasmingi atradimai-
Vartotojas (-a): pabiruogė
Sukurta: 2012-08-13 10:51:24
%vairiais pavidalais Dievas atena į širdį.
Labai mielas