Laiškas gimtajam miestui

Santrauka:
Šiandien mano miestas švenčia savo gimtadienį.
Mano mielasis mieste, skaičiuojantis šimtmečius, žinau, kad neįsižeisi, jog negaliu Tavęs pavadinti gražiausiu, geriausiu, nuostabiausiu, tobuliausiu. Negaliu Tavęs pavadinti taip todėl, kad esi ne kokia Afroditės ikona, o gyvas organizmas. Tavyje, kaip ir kiekviename gyvame sutvėrime gausu to, kas gera, gražu ir šviesu, bet turi Tu ir tamsiąją pusę. Kaip ir kiekviena gyvastis esi pažymėtas savo ydomis ir silpnybėmis, paženklintas sielos skauduliais.

Kasdien Tave matau skubantį ir lekiantį, besistengiantį keistis ir keisti, neatsilikti nuo beprotiško pasaulio tempo ir vis greitėjančio žemės sukimosi aplink savo ašį. Stebiu Tave ir tris kartus per savaitę seniausiame Tavo laikraštyje, kuris jau skaičiuoja savo 67-uosius leidimo metus, kartu su kolegomis atspindžiu Tavo žmonių poelgius, mintis, analizuoju jų veiksmus, pranešu svarbiausias žinias, stengiuosi pateikti visokių galinčių pradžiuginti ar praturtinti įdomybių.

Aiškiai suvokiu savo atsakomybę atspindėdama Tave leidinyje, kuris už mane pačią vyresnis daugiau nei dvigubai. Šį kūrybinį procesą priimu kaip gyvenimo dovaną. Ir žinau, kad Tu nesistebi, jog seniausiame Tavo laikraštyje dirba jauniausias kolektyvas, nes ir pats žvelgi į perspektyvą, nebijai novatoriškų idėjų ir drąsių sprendimų.

Toks Tu man esi besisukant kasdienybės karuselėje, bet ar žinai, kas Tu man esi kai lieku pati su savimi? Tu man ne kas kita kaip ranka pasiekiamas tylusis ir poezijos pritvinkęs Isos slėnis, nesuardyta pasaulio tvarka ir ramybe alsuojanti Paberžė su mylimu ąžuolu ir, žinoma, Tu man miesto parkas su ten esančia viena ypatinga vieta, kuri galbūt kažkada buvo įmelsta senųjų kėdainiečių. Dar Tu man esi senoji Kranto gatvelė, šimtmečių naštą pakeliančiu akmenų grindiniu vingiuojanti tarp olandiško stiliaus Stiklių namų, besidriekianti tarp daugybę kartų pragyvenusių mažučių nameliukų ir vis dar dvelkianti nepaliesta ir žmogaus proto bei rankų nesudarkyta istorija.

Toks Tu man visada ir liksi.
Nežinau, ar Tu visuomet būsi mano namais. Namai ten, kur širdis. Žinau tik tai, kad čia visada bus gera sugrįžti.
Ir neprašyk manęs nupiešti Tavo ateitį, nes jau išmokau svarbiausią ir sunkiausią gyvenimo pamoką –būti čia ir dabar.

                                                                                                                     Su meile - Kristina
Vėtra

2012-08-09 13:26:51

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): st_a_s

Sukurta: 2012-09-09 09:55:12

tikrumo pilni žodžiai...

Moderatorius (-ė): Goda

Sukurta: 2012-08-11 08:58:49

Paberžė ir mano šaknis šiek tiek liečia... Todėl buvo įdomu ir miela perskaityti tokį nuoširdų, šiltą laišką.
Graži paskata vertinti...

Vartotojas (-a): nenumeruojant

Sukurta: 2012-08-10 17:51:50

Namai ten, kur širdis > ši frazė man nelabai:))
Tekstukas nedidelis, gana abstraktus, bet parašytas tvarkingai.

Vartotojas (-a): antanas vėjyje

Sukurta: 2012-08-09 23:14:54

labai nuoširdu!

Moderatorius (-ė): Ažeras

Sukurta: 2012-08-09 13:35:04

Gražiai. Su meile ir nuoširdumu.