po kiekviena istorija slepiasi rudens ilgesys

žinau
kad dievo nėra
bet kartais
sėdėdamas prie ežero
aš jį susikuriu

ir tada mes kalbamės
arba tylime arba
sėdame mėnulžuvei
ant nugaros ir
leidžiame jai mus nešti
per visatų įtrūkimus
iki pat To taško
kurį sujudinus
vis kita visata
pakvimpa jazminais

žvelgiame
į visas iš karto
ir stebimės
kaip arti begalybės
ruduo

---

žinau
kad dievo nėra
bet kartais leidžiu
jam mane sukurti
Barabas

2012-07-31 08:30:22

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Vynas

Sukurta: 2012-08-02 11:02:05

Poezija

Vartotojas (-a): nenumeruojant

Sukurta: 2012-07-31 17:37:00

vietomis dilgčioja

Vartotojas (-a): semema

Sukurta: 2012-07-31 17:24:18

vienas iš būdų patvirtinti Esatį...
il g ė t i s
t.y./serganti žemė/ arba
i l g ė t i s
t. y. augti

Anonimas

Sukurta: 2012-07-31 16:23:36

jau rudens nieks nesiilgi, gal tik grybai ir lapai.
patiko struktūra,
ir kas ką kuria

Moderatorius (-ė): Goda

Sukurta: 2012-07-31 12:34:32

Vis tik sugrįžta dieviška kūryba, arba Dievas grįžta su pavasariu:) Lengvai, neįsipareigojančiai ir erdviai stebinančiai.