Tai aš

Nebeieškok, tai aš tamsa ir rūdys,
Akmuo į smėlį, deginantis kojas,
Manęs daugiau negeisk ir nebeliudyk,
Kiekvienas vakar perkeičia rytojų.

Kiekvienas šiandien nebetenka svorio,
Sekundėmis iš daugiabriaunio stiklo
Diena suskiemenuoja tingų orą,
Belieka prasilenkt, kad susitikčiau

Visus, kurie sueižėjo ir krito,
Minčių erdvėj nutilo visos prasmės,
Jei bėgčiau iš savęs, nieks nesivytų,
Tiktai užgestų vėjas ir mažesnis

Pasaulis pasiliktų, gilią naktį
Prakalbinčiau tyliausią dievo brolį,
Ir baigtųsi sapnai, žodžius išlaktų,
Iš gomurio be skausmo dygtų žolės.
Juozapava

2012-07-16 16:42:27

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Ažeras

Sukurta: 2012-08-08 13:51:30

Labai jau sunkus, bet, kaip visad, puikus.

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2012-07-17 16:30:55

Iš krsitaliukų sudėliota visuma - ir trapi, ir didinga, kaip pats gyvenimas. Žavu, kai kūrinyje platu nuo...iki...

Anonimas

Sukurta: 2012-07-17 06:43:28

Gražus, prasmingas ieškojimas)

Vartotojas (-a): antanas vėjyje

Sukurta: 2012-07-16 23:18:04

Nuostabu!

Vartotojas (-a): Laima-L@

Sukurta: 2012-07-16 20:28:18

Gražūs savęs ieškojimai.
O jau tas tyliausias dievo brolis - super :)

Vartotojas (-a): atkaklioji

Sukurta: 2012-07-16 17:37:43

Išjaustas, išmąstytas bandymas suprasti save...

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2012-07-16 16:57:18

Tikrai gaila, kad retai rašai. Bet kita vertus geriau rečiau, bet brandžiai. O paskutinė strofa man yra liuks-perliuks ;)