Toks metų laikas, kai svarbiausia nepravirkti.
Savęs išsigina išmoktos tiesos senos.
Paliečia dugną šuliniuos plonytės svirtys,
Tik neapsunksta nė lašu. Ir vis vaidenas,
Kad už mane Adomo obuoliu brandesnis
Šiam rudenėjime esi, o aš — piemenė.
Net jei pavyktų išmintinga apsimesti,
Aš nežinau, ar vienas kitą užgyvenom,
Ar tik toks laikas nuo birželio iki kranto,
Kai mano „Mayday“ taip toli nuo tavo denio.
Pavargę vandenys užutekius suranda
Galų gale.
Tik mes jau ne gėlavandeniai...
Pelkė
2012-06-28 10:10:26
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Manęs čia nėra
Sukurta: 2012-07-29 22:05:07
Gražu.
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2012-07-12 19:26:20
Paliečia dugną šuliniuos plonytės svirtys
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-07-06 23:47:36
Giliaprasmis...
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2012-06-28 18:45:37
Žavūs Jūsų eilėraščiai, ačiū už malonumą skaityti.
Anonimas
Sukurta: 2012-06-28 16:03:30
Aš nežinau, ar vienas kitą užgyvenom... Štrichas gyvenimo rutinai šiam rudenėjime
Patiko.
Anonimas
Sukurta: 2012-06-28 15:40:51
jautru. skaičiau kelis kartus.
Kai mano „Mayday“ taip toli nuo tavo denio. - - -
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2012-06-28 15:03:19
Gėriuosi Jūsų minčių sugulimu, metaforomis. Tokioje poezijoje paskęsti norisi ir nusiplaunama iki švytėjimo.