Esu didelis dviejų metų katinas paauglys. Vaikystės prisiminimų liko nedaug. Prisimenu, gyvenau su sese ir mama, daugybe dėdžių ir tetų. Mama kažką vis murkdavo, kad greitai ateis laikas man susirasti naujus namus.

Nauji namai, nauji draugai

Nieko apie tai nenutuokiau ir apskritai, kam juos rasti? Bet „namai“ atėjo patys pas mane... Vieną šaltą žiemos rytą atvažiavo kažkokie nepažįstami dvikojai, jie labai atidžiai mus apžiūrėjo ir pasakė, kad nori berniuko... Bet minutėlę... Aš berniukas! Tik berniuko??? Ne, aš noriu likti su sese, arba keliauti į tuos naujus namus su sese.

Tada sugalvojau genialų planą: kiek įmanoma pašiaušiau savo nugarą ir pradėjau šnypšti... Liepiau tai daryti ir sesei, bet ji tik drybsojo ramiausiai... Na ką gi, visą darbą reikės atlikti pačiam. Šnypščiau, kaip galėjau, urzgiau pikčiau už visus šunis kartu sudėtus ir skleidžiau savo nagučius.

Bet vienas iš tų dvikojų manęs nebijojo. Jis paėmė mane į rankas, paglostė (kas man, deja, visai patiko) ir pareiškė, kad aš būsiu tobulas katinas naujiems namams. Kurgi ne... Taigi ir iškeliavau į nepažįstamą vietą. Įgrūdo mane į kažkokį burzgiantį ir kratantį slibiną ir vežė, vežė, vežė... Maniau, tam nebus galo, rėkiau, kiek galėjau, kad sustotų, bet niekas manęs neklausė.

Pagaliau slibinas sustojo. Dvikojė pasiėmė mane ir nunešė ten... O TEN visai man patiko. Kokia erdvė! O koks fotelis gražus, dar niekieno neapdraskytas! O kas tame dubenėly... mrrr... pasakojimą tęsiu paragavęs šito skanėsto... niam niam...

Viešnagė pas baltąjį dvikojį

Taigi, mama buvo teisi, man atėjo laikas keliauti į naujus namus, ir jie man visai patiko... Bet... kažkodėl jaučiausi keistai. Nesinorėjo žaisti kaip anksčiau, nebesinorėjo nei tų skanėstų dubenėlyje. Labiausiai norėjau miego, jaučiausi prastai: nuolat varvėjo nosis, per ašaras temačiau tik susirūpinusį dvikojės veidą ir nuolat čiaudėjau.

Norėjau, kad paliktų mane visi ramybėje. „Palikit mane ramybėj!“ — garsiai rėkiau, kai mane grūdo vėl į tą burzgiantį slibiną. Po kankinančio važiavimo atsidūriau labai nemaloniai kvepiančioj patalpoj. Ten kažkoks baltas dvikojis labai nemaloniai mane apžiūrinėjo ir darė visokias procedūras.

Nenoriu net prisiminti. Ir taip pas tą baltąjį atsidurdavau kas antrą dieną, man įbesdavo tokį labai aštrų daiktą, skaudėjo taip, kad nagais ir dantimis kibdavau į savo dvikoję, kuri laikydavo mane ant rankų. Po paskutinio karto girdėjau balto dvikojo žodžius, kad tai paskutinis kartas ir laiku čia mane atvežė, nes būčiau neatlaikęs... Neatlaikęs ko?

Aš juk tik tenorėjau miegoti, ar miegas nusikaltimas? Na bet vienaip ar kitaip tas noras ilsėtis dingo. Vėl tapau labiausiai pašėlusiu katinu pasaulyje. Išvarčiau visas gėles namuose, juk jos žaidimams buvo skirtos, taip? Kažkodėl po 10-ojo vartymo liko tik spygliuotos gėlės, su jomis iki šiol dar bandau tartis, kad būtų geros.

Buvau namų karalius, leidau dienas kaip tikras katinas, kol vieną rytą neberadau skanėstų dubenėlio. Vėliau mane vėl įgrūdo į burzgiantį slibiną. Nieko nesupratau, juk miego nenorėjau, buvau GERAS KATINAS! Išvydus baltąjį dvikojį pasišiaušė kiekvienas plaukas ant nugaros.

Įbedė tą aštrų daiktą ir staiga mane suėmė toooooks miegas... Tada išvis nieko nebesupratau, iš pradžių gydė, kad nebemiegočiau, dabar kaip tik nori, kad atsijungčiau. Nieko daugiau neprisimenu. Akis atmerkiau jau namuose, net burzgiantis slibinas nepažadino. Atsibudęs bandžiau žengti pirmuosius žingsnius, bet, žinokit, kaip sunkiai sekės.

Gėda buvo už visą kačių giminę. Šiaip ne taip zigzagais eidamas susiradau skanėstų dubenėlį, valio, jame yra maisto! Bet sunkiai sekėsi valgyti, vėliau bandžiau pažaisti su kamuoliuku, bet kad jų, rodės, buvo visi trys ir visi „plaukiojo“, nebežinodamas, su kuriuo žaisti, nusprendžiau įsiropšti į miegančios dvikojės lovą ir sulaukti ryto, gal jis bus geresnis.

Įsiropšti pavyko iš trečio karto. Ir tikrai nuo kito ryto vėl jaučiausi savimi. Viskas grįžo į senas vėžes, taip ir nesupratau, kas su manimi tada buvo...

Gyvenimas nuostabus. Miau!

Gyvenom laimingą ir ramų gyvenimą... Iki tol, kol manoji dvikojė paslaptingai dingo. Likom dviese su tuo dideliu dvikoju, kuris miauksi žemu balsu. Nesupratau, o kur dingo manoji, pačioji, be kurios negalėdavau ištverti nė dienos? Kankinausi taip savaitę, nesinorėjo nei valgyti, nei žaisti, kad tik mano dvikojė grįžtų. Ir ji grįžo. Miauksėdamas ir murkdamas džiaugsmingai pasitikau ją. Aš būsiu geras, aš naktimis nebedūksiu, paliksiu spygliuotus augalus ramybėje, bet niekada niekada daugiau to nedaryk!

Bet kažkas buvo ne taip. Dvikojė nešėsi kažkokį mažą padarėlį. Ar tai katinas? Mano būsimas draugas? Reikia prieit ir pauostyt. Bet man neleido. Tai kam man naujas draugas, jeigu su juo negalima susipažinti?

Vėliau vis tiek tyliai prisliūkinau prie to mažo padarėlio, o pasirodo, ten buvo mažas DVIKOJIS! Dar vienas namuose??? Bet aš noriu gyventi su tik su savo dvikoje!!! Namuose man buvo liūdna. Mano dvikojė man nebeskyrė tiek dėmesio, kiek anksčiau. Ji vis nešiodavo ta rėkiantį padarą, kai aš norėdavau su juo pažaisti kaip su kamuoliuku, gaudavau per letenas. Norėjau dingti iš tų namų, nes man nebeliko juose vietos.

Bet vieną dieną visi dvikojai iš namų dingo. Kažkiek atsipūčiau nuo to triukšmo, bet mano aštri intuicija vis kartojo, kad kažkas greitai įdomaus atsitiks. Vakare jie visi sugrįžo. Šįkart didysis dvikojis laikė rankose kažkokį mažą padarėli. DAR VIENAS? Išprotėsiu!! Po minutėlės jis tą padarėlį nuleido ant žemės, prie manęs.

Vadinasi, su šituo bus galima žaisti??? Bet sekundėlę... Ten kitas KATINAS! Negalėjau savo ūsais patikėti, ką mačiau, užuodžiau ir jaučiau šalia savęs. Iš karto puoliau laižyti ir murkti savo naujajam draugui. Koks aš laimingas, dabar turėsiu su kuo žaisti, miegoti, šnekėtis ir kartu įveikti tuos spygliuotus augalus.

Nuo to karto vėl viskas grįžo į vėžes. Pamilau ir tą mažąjį dvikojį, dabar jis kažkaip jau padidėjo ir patampo mane už uodegos. Bet vis tiek VISUS MYLIU. GYVENIMAS YRA NUOSTABUS. Miau.