Pergamentais į odą raukšlėjasi veido kupiūros,
Išpuikėlis laikas praeina lyg nepamatytų,
Kaip skyla praeivių balsai, kaip ištirpsta figūros,
Ir vandenys gatvių nespėja sugerti grafito

Kuriuo užrašyti, o gal nupiešti tie bevardžiai,
Jų turbūt nebepamena blyškios senamiesčių stotys,
Linguoja be vėjo dvi damos ir plaikstosi karčiai
Į sienas bespalvių namų, atpažink neišduotas

Aklo miesto gatves ir į grindinį permerktas kojas
Saulių daug nutekėjo, kol išmirė visos gegutės,
Bokšto laikrodžiuos tuščia, ten laikas senai negalioja,
Ten gali pavėluoti arba tik truputį nebūti.

Kai visi priskirti jau nežinomai protėvių kastai,
Kai gelmė be vandens, kai sluoksniuojasi laiko likučiai
Pergamentuose raukšlėm ženklų, juk vis tiek nesuprastum,
Iš kurios praeities šiąnakt skersvėjai pučia.