Ateik, motinėle, gyvybės pilnoji,
Prie vaiko kovoj su pasauliu parkritusio.
Ne ašarom auką gėloj tu mazgoji,
Tu lauki stebuklo kadaise įvykusio,
Bet viskas, kas šventa, tebūna tik kartą.
Bus mirti lengviau, jei šalia tu budėsi.
Gal būt jau tarnystė pabodo, apkarto.
Laikykis delnų, pakol jie neatvėsę.
Skubra tartum giltinė kerta ir kerta
Per šaknį, per šaką, per viską, kas gyva.
Neliko sodybos, nei kryžiaus, nei vartų,
Tik barstančios žiedus gegužy alyvos.
Žiedai glosto mano besvyrančią galvą,
Kai ji akmeninės minties nebepakelia.
Priblėsusios akys tavęs toliuos žvalgosi,
Žinau, kad priglausi net virtusį akmeniu.
Dabar, kai atrasčiau tau tūkstančius žodžių,
Jie nieko nereiškia. Ir vėl aš vėluoju.
Turėjau širdelę. Tau jos neparodžiau.
Atleisk, motinėle, man meilės pilnoji!