Susitikimas

Santrauka:
Fantasmagoriška novel(et)ė. Darkart apie Esybę iš didžiosios D raidės.
Galvojau apie Dievą. Kur Jis? Kodėl gyvieji Jo nemato, nejaučia? Net kosmonautas Gagarinas, skriedamas aplink Žemę kapsulėje, kelių tūkstančių kilometrų aukštyje, neaptiko Jo nė pėdsako! Vėliau gyrėsi visiems: \„Dievo aš nemačiau!\“ Laikai, epochos keičiasi, o Jis vis slepiasi.
Einu gatve ir mąstau — na, kur Tu esi, Dieve? Juk pagal tikėjimo tiesas turėtumei būt visur — danguje, žemėje, netgi obuolyje, kurį dabar kramsnoju. Aš graužiu Tave, Viešpatie, o Tu nė neaikteli, neprabyli į mane savo griausmavaldžiu balsu.
Nutupi man ant rankos uodo patele. Aš šmaukšt per Tave delnu, bet nepataikau. Spėji nuzyzti kitur.
Nežinia, kiek laiko aš vaikščiojau, kiek ratų apsukau mieste. Ir staiga — Jį pamatau. Sėdi sau ant metalinės tvoros krašto, prie mokyklos, kurią kažkada lankiau. Apsirengęs tarsi anais bibliniais laikais balta, kojų pėdas siekiančia marška. Basas.
Būčiau aš pro Jį praėjęs nudelbtu žemėn žvilgsniu, bet Jis pakviečia mane.
— Ričardai!
Nemėgstu savo vardo. Vaikystėj aš jo ilgai negalėjau normaliai, be klaidų ištarti, kol dantys dorai nesudygo.
— Ričardai, prieik, — dar kartą šūkteli Jisai.
Slenku prie Dievo tarytum nesavomis kojomis. Kaip aš Jį pagarbinsiu? Juk neturiu brangių kvepalų, neužpilsiu Jam jų ant galvos!
O Jis man paprastai, visai ne griausmingai ištaria:
— Trokštu. Duok man gerti.
— Viešpatie, negi nori koka kolos iš pusiau nugerto plastmasinio butelio?
— Taip. Kodėl gi ne?
Paduodu Jam buteliuką nusuktu kamšteliu. Lėtai nuryja kelis gurkšnius. Tada grąžina atgal.
Viskas, galvoju, šitas indas jau galėtų tapti šventa, garbinama relikvija.
— Ačiū. Gali sau eiti toliau.
— Viešpatie, o gal norėtumei pas mane į namus? Juk nuvargęs esi.
— Aš jau penkerius metus pas tave gyvenu. Kiekvieną dieną matau, ką veiki.
Dar norėjau kažką sakyti, bet Jis pranyko man iš akių. Lygiai taip, kaip ir apaštalams Emause, po Prisikėlimo.
Tuo ir pasibaigė mano susitikimas su Dievu. Ne tarp aukštų bažnyčios mūrų, o tiesiog gatvėje, prie mokyklos, kurią kadaise lankiau. Vilniuje.
Feniksas Skrajūnas

2012-04-22 14:39:25

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Fillete

Sukurta: 2012-04-30 23:37:36

Tikrai, įtraukianti istorija :)

Vartotojas (-a): diva la luna

Sukurta: 2012-04-23 10:10:06

Lyg ir daug žandanti pradžia, bet norėjosi ilgesnio kūrinio ar kažkokio netikėtumo, minties gilumo. Lyg ir graži, šiek tiek moralizuojanti istorija, tinkama paaugliams, bet reikėtų kažko daugiau pasirinkus tokią temą.

Vartotojas (-a): anamcara

Sukurta: 2012-04-22 23:16:26

Patraukėte :)
puikus minties šuolis :)

Vartotojas (-a): nenumeruojant

Sukurta: 2012-04-22 16:24:35

Lietuviškos kabutės „ (alt + 0132) ir “ (alt + 0147).
Tarpus reikia palikti tiek prieš, tiek po brūkšnio :) brūkšnys paliekamas surinkus šį kodą alt + 0151.
Juk pagal tikėjimo tiesas turėtumei būt visur — danguje, žemėje, netgi obuolyje, kurį dabar kramsnoju. Aš graužiu Tave, Viešpatie, o Tu nė neaikteli, neprabyli į mane savo griausmavaldžiu balsu. > įdomi vieta.
neužpilsiu Jam jų ant galvos! > Jam, jų. To „jų“ tikrai gali ir nebūti :)
Man pasirodė žavu, kad apie tokius dalykus kalbama su humoru, nevengiama šmaikštumo, apsieinama be didaktikos.
Tik paskutinis sakinys koreguotinas pasirodė, arba jo išvis nereikia :)