Ir obelų mažna išgusdint

Santrauka:
Mažna pritaikyte ir žmanėm, ale pabaiga graičiausia būtų kitoniška.
Prižadėjai - patiešijai.
Sena soda krašti auga abelis. Sena ana buva. Takiom grublėtam šakom. Ale viškai nesvarbu, kad tokia – abaliai bais skanūs jas. Kantanti, un vasaras galų, grauže juos visi. Skanava alyviniokus. Mat ažu tai  gal ir pomandris medis buva. Ale visiem ažu mandrumų šposų pastaika.
Kožnų pavasarį  ana pražydėdava baltais žedeliokais. Ir teip žednais metais jaunamartĮ vaidindava. Kaip visadu jas baltumas bais derėdava pre jadas žemelas spalvas. Mat unkščiau, kažnam sodi pa abelim bulbas ir burokus sadindava. Ale , kai jas šakas viškai ažugula ir žemelai pasdare par tumsu, nustoja pa ju vigadų auginte. Žeme ažėja pievu. Pasdare  kilymas taks žalias pa ju. Abela nat apsidžiauge, kad abaliai nulėkį bus čysti.
Tai vat, ana pražyda. A, tam žaliam kilymi sava galvelas iškėla pienes. Obelai baisi navyna pasrode te saulas trupiniokai. Ilgai ana mįsle, kas čia par daiktas. Paskui naktį pastropiją jai dungun paveizet. E, ti ir gi takia pat taškeliokai.  Nu, apie tuos dungaus taškeliokus ana jau žinoja. Žvaigždelas jai naktį, kaip liktarnėlas mažas. Ir nutare abelis, kad pievaj denas žvaigždelas. Prarada mandrystį ir ažkalbina pienes. Jėme jom porint, kad naktinem jų seselam geriau – jas daugiau matų.  Ot, matai pienes, da mažai gyvenima matį, tai pasdave abelas tauzymui. Parūpa jom tuos dungaus švesuliokus pamatyte. Ale kožnam vakari žedeliokai sustraukdava. Gal iš nuovargio, e gal del šiuliumas trukuma. Tal graitai baige sava žydėjimų ir paslaide sava mažais parašiučiokais un pasaulį.
Išsiskraide pienių pūkiokai. Abelis mįsle, kad anas nulake dungun pas sava seselas. Prapuolą ir jas grožis – pamete sava baltųjį veliumų un žemes. Viskas pa biškį ažsimirša.
Ainunt vasarai un galų atstika taks atstikimas. Vienų naktį abelis atsbuda ir pažiūrėja un dungų. A ti tikras žvaigdžių lietus. Sušmaiše obelai protas viškai. Gal, kad gerai buva nenubudus. Pasrode, kad ir balsus ažgirdą žvaigždiočių. Rodas bares un jas ažu mandrystį ir priporinimų, kad dunguj žvaigždelam geriau negu pienem pievaj. Pamįsle, kad par daug pienem nesamanių prišnekėja ir tas supykį grįžta atgalias pievan. Ot sarmata. Da ir baime ažėja, kad lėkdamas žemen abalių nenumuštų na šakų. Meldas ana visiem devam ir da velnių paminavoja. Jėme drebėt , sakytum kaip sirgdama gripu. Mes žmones, tai kaldrų užsimestumem, arbotas išgertumem. A kų obelai daryt? Šeip ne teip sulauke ryta. Saulas šiuliumoj prisnūda ir alyvine. A prisnūdus nat nepajaute, kad vis abaliai nulake un žemes. Tik še nebuva take skanūs, kaip žednais metais. Išlake da take žaliuokšniai, na katrų ir pilvų galėja palaiste.. nat senaliai tumpe pečiais, kas čia pasdare. Jakia vėja nebuva, a visi abaliai un žemes.
Nulaide šakas abelą da labjau. Tik ana žinoja visų tiesų. Ot privede pre ka jos mandryste ir ličnas tauzijimas. Prisžadėja sau, kad daugiau teipos nedarys. Dabok – nebebus anarava ir mįslis kų šnekes. Belieka tik pavierit
skaimik

2012-03-29 18:02:02

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): PelėdaitėS

Sukurta: 2012-04-01 09:53:59

Žodis žvirbliu išskrenda, jaučiu sugrįžta

Vartotojas (-a): Juozapava

Sukurta: 2012-03-31 21:44:30

Tokia gyva ir tikra šneka, labai gražu...

Vartotojas (-a): Ažeras

Sukurta: 2012-03-29 20:09:11

Šaunuola