Teip sedėtum unt debesią kraštą
Ir čiulbėtum kaip špakas preš saulį,
Ar preš vėjų, kai lizdų išdraską,
Ir kai dūšių ažduoda, kai kiaurai
Košia laikas talyn nusiskubinis,
A tu vietaj, priaugis pre debesią.
Kažną kas pasiskoliną ugnį
Iš pačias gilumas, dabar klapatas
Kaip jų gyvų atrast, neažgysusių,
Kaip parsnešt, pilna skersvejų saujaj
Ir širdy... Aš žmagaus paprašysiu
Ažustot na pagairių iš šiaures.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2012-03-30 20:34:04
!
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2012-03-30 11:53:00
tarmėj žodžiai dar labiau pagilėja....
Vartotojas (-a): PelėdaitėS
Sukurta: 2012-03-29 17:41:30
Neraikia klapatytis. Saujų pa sermėgu ir neažgys ugnis, a širdy tai niekas neažpūs, ba kažnam ailėrašty vis įdamiau dega.
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2012-03-29 15:01:54
Taip pasėdėčiau...:)
Vėjuotas.
Anonimas
Sukurta: 2012-03-29 09:41:17
perpuciamai,
liudni man nesiskaita, nes tokie smelkiasi,
vaizdiniai grazus
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2012-03-29 09:36:24
Jegu raikes visu RA sambūriu ažstosma