Vien blakstienų gėla ir išeinantis miestas į sutemas
Pergamentuose veidus per naktį ištrins, bus pusiaužiemis,
Laiko kaimenes gins pro tave, liepsnos grūdinsis,
Liks atsparūs dievams tik akli ar netekę šviesos, nebeklausim

Nes užsiūti garsai, nes toliau tiktai žvėrys kraujuojantys,
Kur šamanai bejėgiai paširdžiuose glaustosi iltimis,
Čia neduota tylos ir sekundžių, čia kartais žiemoja,
Ugnimi netvaria, ji dejuoja ir šiąnakt nešildo.

Po įskilusia oda seklu ligi adatos smaigalio,
Šitaip duria dievai tavo kraujui į garsą išmirkusiam,
Vis dar sniego apstu, į tave vis dar vėjas pataiko,
Šiaušia maldą ir skubančių veidus. Užmirškim

Kad yra traukiniai į anapus, kad čia dar prieš aušrą
Būna praviros pėdos ir duobkasius samdo už dyką,
Kai susmigusios šaknys į dangų rieves atnašauja,
Reikia bėgti neklumpant ar likti ten pat neįvykus.