Miesto poema

Santrauka:
Tai- darbinis pavadinimas. Kūrinio, kurio greitai tikrai nebaigsiu. Jo pati pradžia.
Prie geležinkelio stoties perono, pilno nerimaujančių, vietoje nenustygstančių žmonių, privažiuoja raudonai- gelsvai juostuotas traukinys. Durys šnypšdamos atsidaro ir būsimieji keleiviai ima spraustis vidun. Su nešuliais, krepšiais, lagaminais... Visi kažkaip jau itin rūškanais veidais, nepatenkinti. Ką gi, gyvenimas iš tiesų nelengvas, niekada nežinai, kokią šunybę jis gali iškrėsti.Šis niūrumas, atsispindėdamas dešimtyse veidų, veikia ir orą, iš dangaus beriantį šlapdribos snaiges.

   Traukinys važiuos maršrutu, vedančiu Baltarusijos pusėn. Štai, jis jau pajuda iš vietos, įsibėgėja. Miesto mūrai lėtai slenka pro šalį. Mašinistai mato ant bėgių besiskleidžiančias rūdžių dėmes. Keleivių nuotaika nesikeičia. Tik kairėje pusėje, pasirodžius geltonų plytų namui, linksmai besišypsančiam žmonėms traukiny, vienas kitas atsako tuo pačiu. Kaip tai yra gražu!

   Virtinė vagonų prašvilpia per tiltą, jungiantį dviejų kalvų kraštus. Tiltas- maždaug 15-20 metrų aukštyje, apačioje dar ūžia aplinkkelis. Eiti juo baisoka. Tačiau kai kurie pramuštgalviai akrobatai nenusigąsta eiti net maža, atsikišusia atbraila iš kitos, nei bėgiai pusės. Maža to- kažkuris iš jų raudonais aerozolio dažais ant išorinės sienelės didelėmis raidėmis užrašė: \\\\\\\"Sveiki atvykę į Pietus!\\\\\\\" Aišku, minimi pietūs čia- labai siaura geografine prasme. Tai- pietinis Miesto rajonas.

   Matyt, jau supratote, kad traukinį paliksime sau važiuoti toliau. Pasiliksime čia, Pietuose.

   Ką mes galėtume pasakyti apie šitą rajoną? Apipintas jis neigiama nuomone miestelėnų sąmonėje. Sakoma, jog čionai \\\\\\\"pjauna žmones,\\\\\\\" vyksta kiti nusikaltimai. Pabrėžiama, jog netoli- narkotikų pardavimo vietos, kur plūsta priklausomybėmis sergantieji iš viso Miesto ir dar iš toliau. Taip, tas tiesa. Bet tai- ir vadinamieji \\\\\\\"Miesto vartai,\\\\\\\" tokį pavadinimą gavę dėl įsikūrusio Miesto tarptautinio oro uosto. Šitas miestas- visos valstybės sostinė ir kone kasdien plačia, magistraline gatve čia pravažiuoja automobiliai su kitų šalių vadovais, diplomatais, valdininkais, šiaip turistais. Pralekia pro visomis spalvomis išsipaišiusį prekybos centrą. Šis užstoja knygyno pastatą. Jeigu spėja atsisukti dešinėn, pamato kioskų virtinę, vedančią link troleibusų žiedo. Ten būriuojasi arba pavieniui stoviniuoja gyvenimo nuskriaustieji. Tačiau- ne visi liūdni.

***

Bolius gyvena gerai. Netgi labai gerai. Tai kas, kad jo drabužiai palaikiai, plaukai susivėlę, visas kūnas skleidžia \\\\\\\"padoriam\\\\\\\" žmogui netinkančius kvapus. Užtat rankose, rankose laiko... odekolono buteliuką. Paties geriausio, \\\\\\\"Trojnoj!\\\\\\\" Jis juo nesikvėpina, jis jį geria. Na ir skanumėlis gi to odekolono! Taip maloniai kutena gomurį, nuteka į perdegusius vidurius, šiluma pasklinda po visą tirtantį kūną.  Degtinė, palyginus su \\\\\\\"Trojnoj\\\\\\\"- arklio šlapalas, daugiau nieko. Ir dar brangi, rupūžė. Ne, odekoloną gerti- šimtąkart geriau.

Bolius stebi praeivius. Ir kokie jie visi išdidūs, patenkinti savimi. Kaip niekinančiai taria žodį \\\\\\\"driskius\\\\\\\" į Bolių žiūrėdami. Taria mintyse, balsu savo paniekos išreikšti nedrįsta.Vadinamasis \\\\\\\"driskius\\\\\\\" jau perkandęs tuos veidus ir jie jam, atvirai sakant-nė motais. Kiekvienas gyvena, kaip išmano. Jis jokiu būdu savęs nelaiko nelaimingesniu už kitus. Nors...

Nors oras jau pavasarėjantis, tačiau kai artėja vakaras ir sutemos, visi, kad ir patys vargingiausi, ieško, kur priglausti galvą nakties poilsiui. Ne išimtis ir Bolius. Jis lėtu žingsniu patraukia namų link. Jo \\\\\\\"namai\\\\\\\"-tai mažas sandėliukas, kadaise buvęs prigriozdintas įvairiausių medinių, geležinių rakandų, kurie ilgainiui su likimo draugais buvo ištampyti, išnešioti į supirktuves. Boliui iš to sąvartyno stebuklingu būdu pavyko  išsaugoti nežinia koius laikus menančią geležinę krosnelę, \\\\\\\"buržujką.\\\\\\\" Pats savo rankomis, radęs dar cemento ir kelis plytgalius, įmūrijo ją į sandėlio sieną ir dabar, grįžęs gali pasikurti, sušilti po dienos klajonių. Draugai jau žinodavo- jei iš ant stogo įmontuoto kamino rūksta dūmai- šeimininkas namie, šildosi.

Mirguliuojančioje gatvės žibinto šviesoje Bolius pamatė prie savo \\\\\\\"namo\\\\\\\" durų knebinėjantis kažkokį žmogų. Nukrėtė šiurpas. Kas ten galėtų būti?

-Ei, kas ten?- gergždžiančiu balsu sušuko vyras.

Žmogus krūptelėjo ir atsigręžė. Tai buvo moteris. Nors veido gerai nesimatė,, visa jos povyza buvo Boliui iki skausmo pažįstama. Smilkiniuose ėmė tvinksėti.

-Sveikas, Boliau,- ištarė moteris. Jos balsas išsklaidė visas iki tol dar vyro galvoje kirbėjusias abejones.
-Visų pirma, aš ne Bolius, o Boleslovas,- pro sukąstus dantis iškošė vyras.- Ko čia atsivilkai, sena ragana, ko dar tau negana?!- Išgertas alkoholis vis dėlto darė savo juodą darbą.
-Pasikalbėt norėjau, su tavim, brangus mano vyre!- Tas jos pašaipus, sarkastiškas balsas visados tarsi šaltu vandeniu užpildavo ir pasijusdavo žmogus bevirstąs į ledinę skulptūrą.
-Aš neturiu daugiau apie ką su tavim kalbėti. Per dvidešimtį metų jau turėjai spėti viską man išsakyti.
-Ko tu toks atžagarus pasidarei? Kažkaip anksčiau to pernelyg nepastebėdavau...
-Gyvenimą tikrąjį pajutau bei pamačiau, be visų jo kaukių ir dviveidiškumų, kurie persekiojo kartu gyvenant.
-Klausyk, tu amžinas filosofe, baik tas savo kvailas komedijas ir pasikalbėkim abu kaip žmonės. Yra svarbus reikalas. Rakink greičiau,- kryptelėjo galvą durų pusėn. Jau visą į ragą sustingau čia stypsodama ir su tavimi besiginčydama.
Šitas jos pasakymas pralinksmino Boleslovą. Kraštydamas raktu spyną, jis tarė:
-Ką gi, brangioji, kaip nori. Bet žinok, jog dabar turiu šilumos tiek, kiek ir čionai, virš durų kabantys varvekliai...
Feniksas Skrajūnas

2012-02-18 20:30:18

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Feniksas Skrajūnas

Sukurta: 2012-02-21 13:47:45

Ne, diva. Tiesiog spausdindamas daug kartų spaudžiau mygtuką "peržiūra". Ar čia mano kompas juos dėjo, ar svetainės sistema, nežinau. Pats tuo stebėjausi, o ištrinti patingėjau.

Vartotojas (-a): diva la luna

Sukurta: 2012-02-19 12:42:31

O kabučių išskyrimas ir brūkšniais? Ar čia toks autoriaus specialus sumanymas?