Gatvės paslepia veidus ir gręžias į dangų mėnulis,
Tildo debesys lietų, kalena asfalto pabūkluose
Kimūs žingsniai, dievai jau senokai sugulę,
Todėl taip erdvu ir jau niekas pabusti netrukdo.

Ir netrukdo tamsos, atminties išsitrynusios kriauklės
Nebepraneša rytdienai skersvėjų, keičiasi kryptys,
Pilnas mėnuo į pravirus debesis baigia įaugti,
Šiąpus uždangos tuščia ir vis nebyliau pasilikti.

Išsiginti dar vakar, dar vėjyje perpūstuos plaučiuos
Rasti oro ir laiko artumui aklai atsiduoti,
Atminties adatėlėm išgydyti delnus, ten prausiasi
Seklios upės ir iškirstas tėvo dangus, neraudoti.

Ties ugnies liežuviu, kur nušalusios žodžių galūnės
Nebekeičia prasmės, šitas slenkstis per daug užkalbėtas,
Ten bedieviškai meldžias mėnulyje likę malūnai,
Ten akli angelai – vėjo dukros, jos miršta palietus.

Vien užgintas mintis, jos susipina plaukus į debesis,
Saugo aukuro nuodėmę, ugnį ir vandenį verpdamos...
...tai tik sapno sniegai ligi pat paryčių sunkiai drebia,
Ties beauštančiu langu neatmeni savojo vardo.