Tu – vaikinas iš pieno
Pervežėjų gatvės, kuriam
Neleidžiu palikti telefono
Lyg prašalaičiui laukiant
Skambučio, kol narplioja
Sesučių kūtvėlas.

Paskambinsiu varpais, be
Kopėčių pasiekčiau tik varpus
Žemiau kaklo, bet čia tas, kur
Nuolat čirpia iš trečios
Būdelės, pasiūlė savo pečius,
Bet ne priekabą.
O taip:
Aš – tavo ledi, o tu – mano
Tel džent menas.

Tilindžiuoji savo laidais,
Perirkluosiu tau akis, o tada
Spirsiu į tavo kupranugarišką
Tarpuakį.

Vertėtų atiduoti tave beduinams,
Gyventum geležiniuose vagonėliuose
Besiurbdamas kavą.
Dykumą trauktum, mane
tarp smilčių įveltum, nes
tu – mano vyrukas, o aš – tavo
ledi.