Medžiotojas

Pirmą kartą pamačiau juos troleibuse. Sėdėjau gale. Žiūrėjau pro langą į nakties lempomis apsikarsčiusį miestą, į žmones, skubančius namo, arba išėjusius pasivaikščioti. Kažkurioje stotelėje apžvelgiau troleibuso vidų – ties viduriu, prie lango, juos ir pamačiau.
Jis ir ji. Atrodė keistai: to paties ūgio, trumpi šviesūs plaukai, skvarbūs, kiek išsigandę, o gal nustebę, žvilgsniai, siauri smakrai ir aukštos kaktos. Apsirengę beveik vienodai: abu mūvėjo odines, juodos spalvos kelnes, avėjo batus, aukštais aulais, šie taip pat buvo juodi; jis buvo apsivilkęs juodą, neaiškios medžiagos, aptemtą megztinį, o ji lygiai tokį patį, skyrėsi tik spalva – žalia. Jam ant peties kabojo keistas kelioninis krepšys. Atrodė, kad grįžta iš karinio žygio. Žvelgė pro langą. Tylėjo. Kalbėjo tik jų pirštai. Laikėsi susikibę taip, lyg jiems paleidus vienas kitą išslystų žemė po kojomis, atsivertų pragaras. Net šiurpas nuėjo žiūrint į tas rankas.
Kurį laiką taip ir stebeilijausi  į šią porelę. Žmonės ėjo pro šalį, tarsi jų nebūtų. Staiga mergina atsisuko pažvelgė tiesiai į mane ir krūptelėjo. Dabar jos žaliose akyse blykstelėjo panika. Bet tik trumpam, nes jai krūptelėjus vaikinas atitraukė žvilgsnį nuo hipnotizuojančio lango, įsmeigė į mane. Akyse tilpo visas pasaulio nuovargis.
Abu lėtai, bet ryžtingai patraukė durų link. Nenustojau stebėti ir stebėtis. Durys atsidarė. Jo ir jos atvaizdai sumirgėjo, o vos išlipus iš troleibuso, išnyko visai…Papurčiau galvą. Lipte prilipau prie lango bandydamas įžvelgti tolstančius siluetus. Veltui. Jaunuolių ten nebuvo.
- Sunki diena šiandien… - sumurmėjau sau po nosimi, nors ir nelabai užtikrintai. – Persidirbau – vaidentis pradėjo…
Tik miglota nuojauta, kad dar juos pamatysiu neleido patikėti garsiai ištartais žodžiais.


Kelias dienas gyvenau nerime. Naktimis sapnuodavau keistų žmonių srautus, kuriuose tai pasirodydavo, tai vėl išnykdavo matytoji pora. Dairiausi po sapną, po keistą pasaulį, su didžiuliais dangoraižiais, su daugybe viadukų ir kažkokių elektra varomų, keistų prietaisų panašių į troleibusus, į užrašus man nežinoma kalba, į didžiulius ekranus, iš kurių žvelgė milžiniški veidai…Tada prabusdavau, kelias akimirkas nesuvokdavau kur esu. Galiausiai pasinėriau į darbus ir sapnai bei keistoji porelė išnyko iš mano akiračio.
Tačiau vos tik viskas nuslūgo – pamačiau juos antrą kartą. Vėlų vakarą išėjau pasivaikščioti. Lėtai mindžiau šaligatvio plyteles, kai pakėlęs galvą sutikau troleibusą. Akys pačios nukrypo į langus…Jie stovėjo troleibuso gale, vis taip pat susirakinę rankomis. Žvilgsniai, atklydę į mane, smigo lyg strėlės – nerimas, baimė, smalsumas – viskas susipynė.
Troleibusas nutolo. Stovėjau ilgai, kol sugebėjau įtikinti save, kad laikas namo.
Nuo tada kiekvieną vakarą praleisdavau įvairiuose troleibusų maršrutuose. Mane apsėdo noras pasikalbėti su šiais keistais žmonėmis.


Įšokau į troleibusą kartu su uždaromomis durimis,
- Uch… - išsprūdo man, nusišluočiau nuo kaktos prakaitą ir apsidairiau.
Abu žvelgė į mane. Nesupratau jų žvilgsnių, tačiau įsitaisiau ant galinės troleibuso sėdynės bei pamojau, kad sėstų šalia. Kurį laiką nieko nevyko. Jie tik stovėjo ir žiūrėjo. Tada vaikinas žengė žingsnį link durų…mergina stovėjo ramiai. Trūktelėjo ranką ir linktelėjo galva į mane. Vaikinui išsprūdo atsidūsis. Jie atsisėdo šalia manęs.
- Labas vakaras… - sumurmėjau tyliai, nežinodamas, ką dar galėčiau pasakyti. Nesupratau kodėl persekiojau šiuos žmones, bet buvau čia.
- Labas, - ištarė ji, balsas skambėjo keistai, tarsi ne balsas, o tik šio aidas.
- Ko tau? – atsainiai mestelėjo vyrukas lygiai tokiu pat balsu.
“Gal dvyniai…” – pamaniau sau, o garsiai ištariau:
- Kas jūs?..
- Negi,nematai? Žmonės.
- Žmonių pavidalai nemirguliuoja lipant iš troleibuso, o išlipus – neišnyksta… -  ką dar galėjau pasakyti?
Visi nutilom. Jų rankos nė akimirkai nebuvo atsikabinusios viena nuo kitos per visą tą laiką. Pažiūrėjo vienas į kitą. Mergina padėjo delną jam ant kelio, o vaikinas, luktelėjęs sekundę, kitą linktelėjo galva. Ji atsisuko į mane. Tik žiūrėdamas iš taip arti, suvokiau, kad jų veidai neturi kažkokių išskirtinių bruožų, tarsi vaškinių lėlių, oda lygut lygutėlė.
- Sunku pasakyti, bet..Panašiausiai, kad mes – vėlės. Mus pastebi nedaugelis. O ir tie, kurie pastebi, nelabai kreipia dėmesį. Nesam kažkokie išskirtiniai, kad žvilgsniai ilgam užsilaikytų.
- Na, ir man nepasirodėte…Kol neišnykote be pėdsako..
- Taip ir sakau, dauguma, mus matančių, tik užmeta akį ir žvilgsnis nukrypsta tolyn. Tiems mes žmonės. Tačiau tu užfiksavai mus savo žvilgsniu ilgam. Todėl turėjom dingti.
- Bet kodėl troleibusas? Kodėl vėlės? Ką veikiate mūsų pasaulyje?
- Tai ilga istorija, o šito troleibuso maršrutas jau baigiasi. Reiktų persėsti, - vaikino balsas buvo toks panašus į jos, kad aš ne iš karto suvokiau, kas kalba.
- Tai susitinkam kitame troleibuse, -  tariau neskubėdamas.
- Ar tikrai to nori?
Linktelėjau. Išlipau. Perėjau į kitą gatvės pusę, sulaukiau troleibuso ir įlipau vidun. Abu jau laukė manęs gale. Atsisėdau šalia. Priekyje sėdėjo daugiau keleivių. Man toptelėjo keista mintis ir ją išsakiau garsiai.
- Taip, jie mūsų nemato ir negirdi, tad jiems atrodo, kad tu kalbi pats su savimi. – Ji nusišypsojo. Keista bejausmė šypsena negyvame veide, kur kalbėjo tik akys.
Išsitraukiau iš švarko kišenės metalinį plokščią buteliuką:
- Tegu mano, kad aš girtas, nei pamišęs. Jausis saugiau, - nusišypsojau ir aš. – Gal galite pratęsti savo istoriją?..
- Laiko yra, nors troleibuso maršrutas jau paskutinis šią naktį, bet pakankamai ilgas.
Įsitaisiau patogiai.
- Ar žinai istoriją apie Romeo ir Džiuljetą? – man linktelėjus  tęsė mergina, o jis žvelgdamas pro langą, tik dar tvirčiau suspaudė jos ranką: - Mūsų  pasaulis – tai paralelinis pasaulis jūsiškiui. Tarp mūsų ir jūsų daug panašumų tiek istorijos eigoje, tiek geografiniu išsidėstymu, tiek kultūra. Tačiau mūsiškis yra priekyje laiko atžvilgiu. Maždaug šimtu metų…
Ji nutilo.
“2111 metai..” – sumečiau. – “Kad taip bent akies krašteliu…” – bet tada prisiminiau savo sapnus, - “o jei tai jų pasaulis?” -  ir nejučia nusipurčiau.
- Mūsų pasaulis per tą šimtą metų labai sustabarėjo. Visuomenė subyrėjo į kastas, kurios tampa vis uždaresnės ir uždaresnės. Vienos kastos atstovai su kitomis kastomis bendrauja esant būtiniausiai neišvengiamybei. Aišku nukrypimų kurį laiką būdavo, tačiau jie tokie nežymūs, kad galiausiai buvo visai uždrausti. Trumpiau tariant, vos gimus jau žinojau už ko ištekėsiu, kiek vaikų turėsiu, kokius darbus nudirbti ir panašius dalykus. Gyvenimas buvo dėžė, kurios ribų negalima peržengti… - vaikinas neramiai pasimuistė taip trumpam merginos dėmesį atitraukdamas nuo pasakojimo.
- Viskas buvo nusprendžiama už mus, net tai, ko nereikėdavo spręsti. – Jo balse skambėjo pagieža.
- Mes susitikome lifte, kylant į savo darbo vietas. Aš dirbau viršutiniame aukšte, o jis keliasdešimt aukštų žemiau…
- Meilė iš pirmo žvilgsnio? – netikėdamas užbėgau už akių..
- Galima vadinti taip. O gal mes buvome pažįstami jau daugelį prieš tai gyventų gyvenimų? Arba pažįstami kituose – paraleliniuose - pasauliuose? Kaip yra iš tikrųjų sunku pasakyti…Galiausiai nutiko taip, kad mūsų santykiai iškilo į viešumą. Mes gavom šaukimus atvykti į teismą: aš už savosios kastos taisyklių laužymą, o jis – už aukštesnės kastos atstovo įžeidimą. – mergina nusigręžė į langą.
- Tą vakarą mes susitikome transporto priemonėje, panašioje į jūsiškį troleibusą. Nutarėm kartu nuvykti į teismo rūmus… - vaikino balsas atrodo išsikvėpė su tais žodžiais. Kurį laiką abu tylėjo, o tada jis susikaupė ir prabilo anksčiau nei ji:
- Nežinia, kas nutiko, tačiau troleibusas pateko į avariją. Atsibudome jūsų pasaulyje tokiu pavidalu, kokiu mus matai. Vakarais mes judam iš vieno troleibuso į kitą – jūsų pasaulyje, o rytui atėjus tą patį darome savajame, kur tuomet būna vakaras. Tik ten yra sunkiau. Mūsų pasaulyje mus vis dar persekioja. Yra Vėlių Medžiotojų kasta, kuri dirba pagal užsakymus, kaip samdomi žudikai. Tik šie naikina vėles, sielas, šmėklas…Kaip nori, taip vadink.
- Manoji kasta labai kerštinga. Nepaliks mus ramybėje, kol visiškai neišnyksime… - keista, tačiau merginos balse nebebuvo skausmo, tik begalinis nuovargis.
- Bet kaip taip?.. – nusistebėjau. – Tarp dviejų pasaulių, tokiu pavidalu?..
- Mums irgi buvo sunku tai suvokti. Tačiau mes pripratome. Matyt, kai įvyko avarija, tame taške susilietė mūsų pasaulių bangavimai. Ir mes. Taip tose bangose ir šokinėjame grynu pavidalu: Čia ir Ten.
- Ir ilgai jūs taip?
- Nebesugebame suvokti laiko…
- O medžiotojai aršūs? – netikėtai iškvėpiau.
- Su kiekviena naktim aršesni. Mums vis pavyksta išsisukti. Gal todėl, kad jūsų pasaulyje ramu. Įkvepiam ramybės. Tačiau ratas siaurėja. Gali nutikti, kad…
- O kas tada?
Vaikinas trūktelėjo pečiais:
- Nežinau. Mums visa tai lygiai taip pat keista, baisu ir nauja, kaip ir tau.
Mes nutilome. Maršrutas baigėsi. Ir jie ėmė po truputį blankti.
- Pasilikite čia… - pradėjau.
Paskutinės išnyko jų šypsenos. Keista, bet visai šiltos.
Tai buvo paskutinis kartas, kai juos mačiau. Romeo ir Džiuljeta iš paralelinio pasaulio. Gal dėl jų vėliau tapau Medžiotoju, vien tam, kad pabandyčiau sužinoti, kas jiems nutiko…
Barabas

2011-09-18 22:31:40

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Starfire

Sukurta: 2016-10-24 09:44:10

Labai geras kūrinys, man patiko! Pati visuomet rašau apie visokius pasaulius. Labai gera atmosfera, atidžiai skaičiau jau nuo pirmojo sakinio.

Vartotojas (-a): Tikras Dearnis

Sukurta: 2011-11-13 01:33:07

Turinio atžvilgiu, siužetu ir paprastu stiliumi, nors ir pasitaiko klaidų, tekstas įdomus ir fantastinis. Man patiko, juolab, kad čia dar neplūsta fantastikos rašytojai, o skyrelyje tik palengva gausėja kūrinių...

Vartotojas (-a): Rykštė

Sukurta: 2011-09-19 15:27:06

Yra skyrybos klaidelių, tačiau nežymios. Visi žinom, kad savo poeziją keli į Trumpuosius žanrus: prasmingą dienoraščio įrašą, tačiau su proza taip nedertų elgtis. jau vien skyrelio pavadinimas - Trumpieji žanrai. Pagalvok, ar nereikėtų perkelti. Savavališkai to nedarysiu.

Iš pradžių pagalvojau, kad tekstas apie gotus :))) Bet viskas gerai. Subtili fantastika, viskas vietoj ir intriguoja.

Vartotojas (-a): Fillete

Sukurta: 2011-09-19 13:30:16

Labai patiko, tiesiog tie paraleliniai pasauliai ir mane dažnai užvaldo, o kas jei mes patys ir gyvename tokiame netikrama pasaulyje? Et, geriau nepradėti... :)

Anonimas

Sukurta: 2011-09-19 05:18:13

Vis galvoju, kodėl jauni žmonės bėga iš realybės – ji tokia atgrasi? Ar tik nesugeba matyti, kad nuostabiausia, kas gali nutikti žmogui yra čia ir dabar ir tai nėra dėžė, tai visatos erdvė, begalybė ir nuolatinis kismas.
Tai kur jie gyvena – savo susikurtoj virtualybėj? Ar iš viso negyvena, nes virtualybė ir lieka virtualybe. Per tą nenumaldomą norą būti ne čia, ne dabar, ne tokiam, nesvarbu kokiam, kad tik kitokiam pasauly prarandama dabartis. O laikas eina.
Bet parašyta puikiai.